Šiandien Prancūzijoje vyksta pirmasis prezidento rinkimų turas. Jeigu vienas kandidatas išsyk nesurinks daugiau nei 50% balsų, tada du daugiausiai jų surinkę pateks į antrą turą, kuris vyks už dviejų savaičių, balandžio 24 dieną.

Nors rinkimus Prancūzijoje visada verta stebėti, Rusijos karo prieš Ukrainą fone jie tampa dar svarbesni nei iki šiol. Kaip jau pamatėme prieš savaitę vykusiuose Vengrijos parlamento rinkimuose, kai kurių ES šalių piliečiai į Rusijos, savo šalies politikų ryšių su Putino režimu nevertina neigiamai. Liberalioji demokratija jiems nereiškia nieko kartu su jos nešamomis vertybėmis, o stipria ranka valdantys autoritarinių polinkių turintys lyderiai yra reikalingi šaliai ir tautai apginti nuo susikurtų grėsmių, tokių kaip LGBTQ+ bendruomenė. Panašių radikalių kandidatų apstu ir Prancūzijoje.

Prancūzija taip pat yra labai svarbi dėl savo karinių ir branduolinių pajėgumų: prasidėjus karui Ukrainoje Prancūzija pasirodė esanti ypatingai svarbi Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos dalis Europoje. Taip pat Prancūzija yra svarbi ES narė, o Vokietijos ilgalaikei kanclerei Angelai Merkel pasitraukus iš aktyviosios politikos, Emmanuel Macron gavo progą konsoliduoti savo įtaką. Tačiau Emmanuel Macron šiuose Prezidento rinkimuose yra vienintelis iš pirmaujančiųjų kandidatų, pasisakantis tiek už NATO, tiek už ES. Kiti apklausose lyderiaujantys kandidatai nuolatos pasisako prieš narystę NATO, pasisako prieš ES institucijas bei kartais net pasisako už santykių su Rusija kaip sąjungininke kovoje prieš islamą, atkūrimą.

Naujausių apklausų duomenimis, trys daugiausiai palaikymo turintys kandidatai į prezidento rinkimus eilės tvarka yra Emmanuel Macron, Marine Le Pen, Jean-Luc Melenchon. Visi šie politikai turi skirtingas vizijas Prancūzijai, todėl Europai šių rinkimų rezultatai ypač svarbūs.

Emmanuel Macron prieš beveik penkerius metus tapo prezidentu, tuo metu buvo jaunas ir mažai žinomas politikas, kuris šiandien yra vienas iš Europos lyderių. Artėjant šios dienos rinkimams, ilgą laiką politikas gana didele persvara pirmavo prieš visus kitus kandidatus, apie Prancūzijos rinkimus buvo kalbama kaip nekeliančius jokių abejonių: pagal apklausas prezidentu be didesnių sukrėtimų turėjo būti perrinktas Emmanuel Macron. Tačiau per pastarąjį mėnesį jo persvara prieš kitus kandidatus ištirpo ir Marine Le Pen nuo jo atsilieka tik 3 procentiniais punktais, o Jean-Luc Melenchon 9 procentais punktais. Neabejotinai įtakos turėjo karas Ukrainoje, dėl kurio dabartinis Prancūzijos prezidentas turėjo ribotas galimybes vykdyti savo kampaniją. Taip pat Prezidento kampanijai kenkia vadinamoji „McKinsey afera“. Šis skandalas kilo po to, kai Prancūzijos Senato komiteto tyrimas atskleidė, kad Emmanuel Macron valdymo laikotarpiu valstybės išlaidos privačioms konsultavimo firmoms išaugo eksponentiškai. Įtariama, kad JAV konsultavimo firma McKinsey taip pat slėpė mokesčius ir iš Prancūzijos vyriausybės uždirbtas lėšas. Į naudojimąsi konsultavimo firmų paslaugomis Prancūzijoje žiūrima labai įtariai, nes tikimasi, kad visas tokias funkcijas gali atlikti valstybės tarnautojai.

Pagrindinė Emmanuel Macron varžovė – Marine Le Pen – ilgametė kraštutinės dešinės politikė, išstūmusi iš politikos savo tėvą ir reformavusi savo partijos įvaizdį bei kandidatavusi prezidento rinkimuose tris kartus. Įdomu tai, kad per praėjusius Prancūzijos prezidento rinkimus antrame ture Emmanuel Macron susirungė būtent su Marine Le Pen, tačiau tada ši pralaimėjusi per maždaug 20 procentinių punktų, o naujausios apklausos rodo, kad šis Macron pranašumas, egzistavęs prieš ketverius metus, praktiškai dingo. Kaip ji pasivijo Emmanuel Macron? Be Emmanuel Macron neseniai lydinčių skandalų Marine Le Pen platforma susideda iš visiškai jai įprastų rasistinių ir ksenofobiškų pasisakymų, Europos Sąjungos institucijų niekinimo. Nieko ypatingo, tačiau Prancūzijos politinis diskursas per paskutiniuosius kelis metus pasislinko gerokai į dešinę ir Marine Le Pen pažiūros staiga tapo nebe tokios radikalios, kadangi iškilo daugiau pretendentų, kurie siekia (kraštutinės) dešinės elektorato paramos.

Jean-Luc Melenchon – ilgą laiką leidęs Socialistų partijos pašonėse, post-socialistinėje Prancūzijos kairėje tapęs lyderiaujančiu politiku. Savo platformą laiko alternatyva Prancūzijos galingai politinio spektro dešinei. Jean-Luc Melenchon teigia, kad Prancūzija turėtų palikti NATO, kas, prasidėjus karui Ukrainoje, stulbinančiai pakėlė jo reitingus. Kandidatas į prezidentus taip pat pasisako už 32 valandų darbo savaitę ir teigia, kad reikėtų sumažinti pensinį amžių iki 60 metų.

Taip pat paminėjimo verti Eric Zemmour bei Valérie Pecresse. Šie dešinieji kandidatai (Eric Zemmour vadinamas radikalesniu net už Marine Le Pen, o Valérie Pecresse save pozicionuoja kaip centro dešinės, nuosaikesnę konservatyvią kandidatę, kurios retorika įgavo populizmo atspalvių) iki karo Ukrainoje gana reikšmingai grūmėsi su Marine Le Pen dėl dešiniojo elektorato balso ir skaldė jį į tris apylyges dalis, tačiau pastaruoju metu tiek Eric Zemmour, tiek Valérie Pecresse populiarumas krito ir šiems kandidatams sėkmė negarantuojama.

Šie rinkimai svarbūs ne tik Europos Sąjungai, NATO, bet ir liberalios demokratijos ateičiai. Stebėdami rinkimus užsienyje, prisiminkime, kaip svarbu ir kokios jungtys yra tarp vidinės politikos, nuostatų savo piliečių atžvilgiu ir užsienio politikos.

Lietuvos liberalaus jaunimo Valdybos narys Martynas Baltramaitis