Kartu net prieš vėją jau nuo 1991 m.
Lietuvos liberalus jaunimas iki 2000-ųjų metų
Prasidėjus pirmosios organizacijos užuomazgoms, Lietuva vis dar buvo okupacinės Sovietų Sąjungos įtakoje ir šios valstybės sudėtyje. Tuo metu Lietuva drąsiai žengė pirmuosius žingsnius link išsivadavimo ir savarankiškumo – nepriklausomybės: kūrėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, aktyviai veikė Lietuvos laisvės lyga, tautinio ir kultūrinio tipo pogrindinės organizacijos, išauginusios ne vieną aktyvų nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėją.
Lietuvos liberalaus jaunimo pirmininkai
-
2022–2023
Umberto Masi
-
2020–2022
Lukas Stravinskas
-
2019–2020
Teresė Škutaitė
Būtent tuos laikus, 1988-ųjų pradžią, galime laikyti ir dar vienos organizacijos – Lietuvos liberalaus jaunimo – ištakomis. Vilniaus universiteto (VU) Rektorato posėdžių salėje pradėtos rengti studentų ir kitų liberaliai mąstančiųjų – filosofo Arvydo Šliogerio, profesoriaus Vytauto Radžvilo, sociologo Aleksandro Dobrynino, politiko Kazio Bobelio, filosofo Arūno Degučio – diskusijos. Jų metu kalbėta visuomenės sąjūdžio, valstybės, žmogaus teisių ir jo laisvių temomis. Vėliau šios grupės branduolys įkūrė ir Vilniaus universiteto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (VU LPS) studentų koordinacinę tarybą, kuriai vadovavo Gintaras Steponavičius.
-
2017–2019
Mykolas Knyza
-
2016–2017
Mantvydas Šemeta
-
2014–2016
Mantas Šnioka
Ankstyvaisiais metais susirinkimų metu didžiausias dėmesys buvo skiriamas diskusijoms ir pokalbiams. Kaip pasakoja organizacijos įkūrėjai, esminiai klausimai susirinkimų metu buvoapie valstybės ir individo santykį, valstybės galias, pilietinę visuomenę ir opoziciją totalitarizmui. Tuometiniai profesoriai buvo kviečiami pristatyti liberalizmo politinę mintį ir ideologiją, jo santykį su kitomis politinėmis teorijomis. Kalbėta apie Džono Loko, Tomo Hobso tekstus ir jų mintis, diskutuota apie tai, kuo skiriasi kontinentinis ir britiškasis, anglosaksiškasis liberalizmas.
-
2013–2014
Marija Markauskaitė
-
2011–2013
Eglė Markevičiūtė
Iš nedidelių susirinkimų palaipsniui išaugo didelė organizacija. Dar 1991 sausio 12 d. 14 žmonių susirinko į Vilniaus liberalaus jaunimo klubo (VLJK) steigiamąjį susirinkimą, kuriame pirmosios liberalaus jaunimo organizacijos Lietuvoje pirmininku tapo Darius Laurinavičius. Ėmus kurtis liberalų partijos užuomazgoms, nesnaudė ir jaunimas. Kaip pasakoja vienas pirmųjų liberalaus jaunimo įkūrėjų Kazys Preikšas, idėja įkurti nacionalinę jaunimo organizaciją, kuri veiktų atskirai nuo partijos, gimė Gintarui Steponavičiui, kai jis ėjo iš Lietuvos liberalų sąjungos steigiamojo suvažiavimo.
-
2010–2011
Aušrinė Armonaitė
-
2008–2010
Edgaras Stanišauskas
1991 m. liepos 9 d. viename iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikraščių „Atgimimas“ buvo išspausdintas VLJK atsišaukimas į Lietuvos jaunimą. Jis kvietė vienytis į liberalaus jaunimo organizaciją. Tų pačių metų lapkričio 30 d. – gruodžio 1 d. įvyko Steigiamoji nacionalinės liberalaus jaunimo organizacijos Sueiga, kurioje dalyvavo ne tik vilniečiai, bet ir jaunimas iš Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir kitų Lietuvos miestų. Pirmuoju organizacijos pirmininku vėlgi buvo išrinktas Darius Laurinavičius, Tarybos nariais – A. Andrijauskas, J. Brazaitytė, J. Čekuolis, D. Čepas, D. Kraulytė, R. Peškaitis, V. Pikturna, G. Potašenko, K. Preikšas, G. Steponavičius, L. Varanavičius, V. Vilutis.
-
2008
Raimonda Augutytė
-
2007–2008
Guoda Lomanaitė
Tuometinės veiklos pamatas buvo susitikimai ir diskusijos su Lietuvos laisvos rinkos instituto ekspertais. Palaipsniui buvo pradėti pokalbiai apie prisijungimą prie tarptautinių organizacijų ir imti megzti ryšiai su jomis, Lietuvos liberalaus jaunimo nariai dalyvavo tarptautiniuose projektuose. LLJ Taryba kreipėsi į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą dėl konstitucijos reformos, kalbėta apie Lietuvos kariuomenės bei tautinių mažumų problemas, buvo pasirašyta deklaracija dėl Lietuvos jaunimo organizacijų koordinacinės tarybos kūrimo – jaunimo skėtinės organizacijos, šiuo metu išaugusios į Lietuvos jaunimo organizacijų tarybą, steigimo, patvirtinti iki dabar išlikę renginiai kaip LLJ Vasaros mokykla. Taip pat kartu su agentūra „SOS vaikai“ buvo rengtos Kalėdinės akcijos, užsiimta kita labdarine veikla. Svarbu paminėti tai, kad balandžio mėnesį buvo pradėtas leisti informacinis biuletenis, laikraštis „Kelyje“, skelbęs ne tik apie svarbiausius organizacijos įvykius ar veiklas, bet ir sveikinęs organizacijos narius vestuvių ar „aplankiusių gandrų“ proga.
-
2006–2007
Marius Drochneris
-
2004–2006
Rasa Maselskytė
Steigiamojoje Sueigoje iškilo būtinybė išsirinkti ir organizacijos pavadinimą – pakrikštyti naujai susibūrusių žmonių grupę. Siūlyta galybė variantų, vienas iš jų – Lietuvos jaunųjų liberalų sąjungos pavadinimas, tačiau organizacijos krikštatėviu tapo Kazys Preikšas, lėtai pakilęs iš savo vietos ir garsiai pareiškęs: „Tebūnie Lietuvos liberalus jaunimas…“. Taip gimė pirmoji LLJ tradicija – atkakliai saugoti pavadinimą „Lietuvos liberalus jaunimas“:be jokių papildymų, tokių kaip „organizacija“, „sąjunga“, „susivienijimas“ ar „judėjimas“. Tai pavadinimas, išsaugojęs ir savyje įkūnijęs pačią laisvės ir jaunimo idėją.
-
2002–2004
Donatas Kuras
-
2001–2002
Maksimas Reznikovas
Kaip pasakoja pats Kazys Preikšas, jam tuo metu šis pavadinimas pasirodė paneigiantis struktūrą, bet tuo pat metu išlaikantis individo reikšmę. Kazio Preikšo žodžiais, tai buvo nepriklausomos ir savarankiškai sprendžiančios, kas yra teisinga, chebros jausmas. Svarbu buvo ir tuometinė aplinka – organizacijos nariai, sako, buvo pavargę nuo „komjaunuolių“ ir panašaus tipo organizacijų. O santykyje su partija svarbiausia buvo remti idėjas, o ne struktūrą. Todėl liberalus jaunimas, aktyviai reikšdamas savo poziciją, turėjo įtakos tuometinei Lietuvos liberalų sąjungai, tačiau išliko ištikima nepriklausomybei. Iki šios dienos vadovaujamės šiuo principu – idėjos, o ne konkrečios partijos ar asmenybės yra svarbiausios.
-
2001–2000
Neringa Morozaitė
-
1999–2000
Ingrida
Bilaišytė-Davison
LLJ gyvavimo pradžioje simbolikos neturėjo, tačiau 1992-aisiais metais po ilgo kūrybinio proceso buvo nutarta, kad LLJ simboliu taps paukštis. Andriaus Buldygerovo pasiūlytas mėlynos žuvėdros geltoname fone piešinys buvo patvirtintas LLJ simboliu. Žuvėdra pasirinkta neatsitiktinai – tai vienintelis paukštis, kuris skrenda net prieš vėją – kaip ir Lietuvos liberalus jaunimas.
-
1996–1998
Remigijus Šimašius
-
1995–1996
Mindaugas Norvaišis
1992 ir 1993 metais organizacijos pirmininku išrinktas Gintaras Steponavičius, jau tada prisipažinęs, kad siekia tapti profesionaliu politiku. Šiuo laikotarpiu užmegzti tarptautiniai ryšiai, buvo įgyvendinami stambūs projektai. Vienas jų – pirmas Lietuvoje rašto darbų konkursas jaunimui „XXI amžiaus Vyriausybė“ bei pirmasis F. Naumano fondo Lietuvoje organizuotas seminaras. Verta paminėti ir tai, kad nuolatos vyko LLJ Tarybos posėdžiai, kuriuose buvo priimami sprendimai dėl organizacijos renginių, pareiškimų ir pasisakymų, taip pat LLJ Vasaros stovyklos bei LLJ Vasaros mokyklos, „Rudeniniai šaukimai“ tapo vienais iš svarbiausių renginių rudenį, nariai aktyviai dalyvavo tarptautiniuose projektuose ir susitikimuose, 1993 metais LLJ jau turėjo oficialius organizacijos marškinėlius ir buvo buvo priimtas į IFLRY gretas – tapome pirmąja organizacija prisijungusi prie Tarptautinės liberalaus jaunimo federacijos bendruomenės, kuri yra iš buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos.
-
1994–1995
Jonas Čekuolis
-
1992–1994
Gintaras Steponavičius
-
1991–1992
Darius Laurinavičius
Laikraštis „Kelyje“ augo – nuo pirmų dviejų puslapių, 1994-ųjų gale jau turėjome 14 puslapių leidinį įvairiausiomis temomis.
1995 metų veiklos programoje buvo numatyta renginio „Jaunųjų politikų mokykla“ tąsa, Vasaros stovyklos rengimas, pavasariniai ir rudeniniai šaukimai, kalėdinės ir velykinės labdaros akcijos, krepšinio turnyrai, o viso to įgyvendinimas užgulė naujai išrinkto LLJ pirmininko Mindaugo Norvaišio pečius. Tais metais organizacijos skyriuose vyko „Vinco Kudirkos“ skaitymai – seminarai apie liberalizmo tradiciją ir istoriją Lietuvoje, numatytas konkursas vyresniųjų klasių moksleiviams „Lietuva prie 2000-ųjų metų slenksčio“, veikė Informacinis-analitinis centras, rinkęs informaciją apie politines partijas, visuomenines bei jaunimo organizacijas, statistinius duomenis apie Lietuvos ūkio būklę, archyvavęs straipsnius ir kt, Gintaro Steponavičiaus iniciatyva susitikimus organizavo LLJ „signatarų klubas“, kuriuose rinkos to meto organizacijos senieji nariai. Tų pačių metu pradžioje, pagerėjus santykiams su LiJOT, šios organizacijos pirmininku buvo išrinktas LLJ narys Algirdas Augustaitis, o LLJ aktyviai tęsė savo pozicijos formavimą jaunimo politikos, Seimo ir savivaldybės rinkimų klausimais.
1996 metais LLJ pirmininku tapo Remigijus Šimašius, jau tada pabrėžęs, kad LLJ yra ta organizacija, kurioje nėra prisitaikėliškumo, kuri vienija energingiausius to meto jaunuolius, nepaisant to, joje trūksta atsakomybės ir dažnu atveju veiklumo. Tų metų Sueigai buvo pateikti valstybinės kultūrinės politikos nuostatų metmenys, diskutuota dėl LLJ ir liberalų partijos vidinių santykių, LLJ įsitraukimo į politinę veiklą ir jos organizavimą.
Iki pat 2001 metų LLJ vadovavo pirmosios moterys pirmininkės – Ingrida Bilaišytė-Davidson ir Neringa Morozaitė, tęsusios tiek organizacijos tradicijas, tiek dirbusios ties skyrių steigimu ir liberalios minties atstovavimu politinėje ir visuomeninėje platformose.
