Oficialiai įžengę į rinkiminį laikotarpį Lietuvoje, kai gatvių reklamose pamažu pradedame matyti „politkorektiškus“ kandidatų veidus, o įrašai feisbuke vis dažniau pasibaigia fraze „politinė XXX partijos reklama“, darosi aišku, jog atėjo „nerealių“ pažadų, bereikalingų skrajučių ir „nuoširdžių“ politikų šypsenų laikotarpis.
Seimo rinkimų priešakyje, o ypač pažadų dalijimo į kairę ir į dešinę laikotarpiu, svarbu nepamiršti ir kitų, ne tokių stambių, bet įdomių savo forma, seniūnaičių rinkimų. 2019 metais vykusiuose Vilniaus miesto savivaldybės seniūnaičių rinkimuose balsavo vos 12269 rinkėjai, arba 3,10 proc. visų balso teisę turinčių vilniečių. Tais pačiais metais Kauno miesto savivaldybės seniūnaičių rinkimuose balsavo 1429 asmenys, o tai sudaro mažiau nei vieną procentą visų šio miesto rinkėjų.
Kodėl seniūnaičių rinkimuose visuomenė pasirenka tylėti? Galbūt dauguma nebalsavusiųjų net nėra informuota apie tokio pobūdžio rinkimus? O gal jų įgyvendinimo būdas nėra patrauklus? Kokia to priežastis bebūtų, toks pasyvumas seniūnaičių rinkimuose nurodo, jog nėra domėjimosi jų veikla, tai neleidžia aktyviai įsitraukti į savo bendruomenės gyvenimą, o po tokia skraiste slypi ir didesnė (ne)atstovavimo problema.
Žemas aktyvumas šiuose rinkimuose yra problematiškas. Akivaizdu, jog esama seniūnaičių rinkimų sistema neužtikrina demokratiniam šalies veikimui būtinų funkcijų, tokių kaip gyventojų atstovavimas bei kiekvieno piliečio galimybė prisidėti prie valstybės kūrimo, jos plėtros.
Tai, kokiu būdu rinkimai yra vykdomi dabar, nėra paranku nei rinkėjui, nei kandidatui. Pats 2019 metais tapęs vienos iš Vilniaus miesto seniūnaitijų atstovu galiu tai patvirtinti. Save vadindamas „jauniausiu Lietuvos seniūnaičiu“ atsidūstu ir suprantu, jog, ko gero, tik tokio jauno amžiaus žmogus galėtų pasibelsti ir užeiti į visai nekuklų savo mikrorajono namų ir trobų skaičių. Paprasčiausiai fiziškai tai yra nelengvas, bet, aišku, įveikiamas uždavinys. Patikėkite, pabendrauti su kiekviena bent jau savo gatvės senute ir gauti jos parašą, nesulaukus įtarimo, kuris skamba maždaug „Ar netyčia, vaikeli, nepersirašei sau mano turto?!“, ir atsidurti Vilniaus aktyviausios seniūnaitijos sąrašo viršūnėje nėra taip lengva.
Verta paminėti, jog Vilniaus miesto savivaldybė tapo savotiška novatore ir suorganizavo internetinį seniūnaitijų balsavimą šalia įprasto, kas palengvino užduotį rinkėjams, tačiau neišsprendė žemo aktyvumo problemos. Kyla klausimas – kaip užtikrinti, jog šalyje vykdomi rinkimai nebūtų tik labiausiai susidomėjusių rinkėjų reikalas, bet taptų tikra demokratijos ir nuomonės pliuralizmo švente?
Kalbant apie seniūnaičių rinkimus, jų organizavimas kartu su savivaldybių tarybų rinkimais ženkliai pakeltų seniūnaičių rinkimų aktyvumą. Jeigu pažvelgtume į pastarųjų trijų referendumų Lietuvoje rezultatus pastebėtume, jog referendumai dėl Konstitucijos 12 ir 55 straipsnių pakeitimo buvo rengiami kartu su Prezidento rinkimų pirmuoju turu ir jų aktyvumas atitinkamai siekė 53,2 proc. ir 47,8 proc. Tuo tarpu referendumo dėl Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo, organizuoto atskirą dieną nuo kitų rinkimų, aktyvumas tesiekė 15 proc. Analogija rodo, kad seniūnaičių rinkimų organizavimas su savivaldybių tarybų rinkimais turėtų padidinti pirmųjų aktyvumą.
Žvelgdami toliau pastebėtume, jog žemas aktyvumas rinkimuose nėra vienintelė jų problema. Dalyje seniūnaitijų išvis neatsiranda pretendentų tapti seniūnaičiais. Iš 232 seniūnaitijų Vilniaus miesto savivaldybėje 25–iose nebuvo nė vieno kandidato.
Organizuodami savivaldybių tarybų ir seniūnaičių rinkimus bendrai pakeltume seniūnaičių rinkimų aktyvumą ir paskatintume daugiau aktyvių piliečių kandidatuoti rinkimuose bei nepaliktume dalies seniūnaitijų gyventojų be atstovavimo jų interesams. Be to, didesnis aktyvumas skatintų ir didesnį pačių seniūnaičių atskaitingumą savo rinkėjams.
Taigi, apžvelgdami tokią situaciją, šiame rinkimų ir pažadų laikotarpyje, mes, rinkėjai, turėtume nesuabejoti ir paraginti kandidatą, pasibelsiantį į mūsų duris netolimoje ateityje, o vėliau galimai tapsiančiu valdančiuoju, peržiūrėti ir pakeisti 33 straipsnio 3 dalies pataisą, numatančią seniūnaičių rinkimų skelbimo procedūrą, ir įteisinti kaip vieną iš jo įgyvendinimo būdų – seniūnaičių rinkimų organizavimą kartu su savivaldybių tarybų rinkimais. Būtina, jog kiekvieni vykdomi rinkimai mūsų šalyje turėtų aukštą aktyvumo lygį, kas atspindėtų demokratiškas vertybės ir plačią nuomonių paletę.
Lietuvos liberalaus jaunimo Valdybos narys Daniel Ilkevič