Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) – centro dešinės politinė partija, atstovaujanti liberalaus konservatizmo ideologiją. Partijos šūkis šių metų Seimo rinkiminėje kampanijoje – „Ginti ir auginti“ – atspindi jos vertybes ir prioritetus: valstybės saugumą bei strategiją dėl ilgalaikės karinės, finansinės ir politinės paramos Ukrainai. Partijos TS sparnas dažnai reiškia palaikymą progresyvioms idėjoms, tuo tarpu LKD sparno nariai išlieka prie tradicinių pozicijų. Todėl TS-LKD frakcija negali turėti vieningos pozicijos tokiais klausimais, kaip Partnerystės įstatymas.

TS-LKD buvo įkurta 2008 m. susijungus ilgalaikėms koalicijos narėms Tėvynės sąjungai (TS) ir Lietuvos krikščionims demokratams (LKD). TS 1993 m. tapo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (judėjimo, skirto Lietuvos valstybingumo ir nepriklausomybės atkūrimui) veiklos tęsėja. LKD veiklą iniciavo 1905 m., tačiau Sovietų okupacijos metu partijos veikla buvo nutraukta ir atgaivinta tik 1989 m. Kone visą laisvos Lietuvos istorijos laikotarpį TS-LKD sudarė valdančiąją daugumą arba pagrindinę opozicijos dalį. Dėl šios priežasties partijai dažnai yra priskiriama atsakomybė dėl Lietuvoje vykusių krizių. Iki šiol partijos steigėjas prof. Vytautas Landsbergis ir visa jo giminė yra kaltinama dėl nesklandaus perėjimo nuo totalitarinio režimo iki liberalios demokratijos. Tad partija turi ne tik ištikimų rinkėjų, bet ir aršių kritikų. Pavyzdžiui, politologė Rima Urbonaitė laidoje „Tiek politikos“ teigė, jog Lietuvos socialdemokratų partijos rinkiminė sėkmė remiasi ne į pačios partijos atstovus ar politinę programą, bet į tai, kiek stipriai visuomenė pyksta ant TS-LKD.

Partijos sąrašo lyderė – Ingrida Šimonytė, Ministrė Pirmininkė bei buvusi Finansų ministrė. Verta paminėti, jog jos, kaip Ministrės Pirmininkės, kadencijos metu Lietuvą ištiko itin daug nacionalinę ir tarptautinę politiką transformavusių krizių: COVID-19 pandemija, 2021 m. migrantų krizė ir rusijos vykdomas genocidas Ukrainoje. Būtent šių krizių valdymas neigiamai paveikė partijos reitingus bei visuomenės pasitikėjimą valdžia, nepaisant to, kad krizės buvo sąlyginai sėkmingai suvaldytos. Nepadėjo ir tai, kad, paaiškėjus keliems korupcijos ir lėšų pasisavinimo skandalams, I. Šimonytė žadėjo atsistatydinti kartu su visa Vyriausybe, tačiau galiausiai pasakė, kad nepakankamai apmąstė savo žodžių pasirinkimą. Šie įvykiai parodo, kad, nors partijos vertybinis stuburas yra gana stiprus, neapgalvoti pasisakymai verčia rinkėjus suabejoti partijos patikimumu.

Per šią kadenciją TS-LKD, dirbdama kartu su savo ir kitų frakcijomis, priėmė ar palaikė ne vieną pagirtiną sprendimą: padvigubino gynybos biudžetą, pastatė barjerą pasienyje su Baltarusija bei pasiekė susitarimą su Vokietija dėl sunkiosios brigados dislokavimo Lietuvoje, taip užtikrindama šalies saugumą. Kitose srityse partijos darbo rezultatai įvairūs: Civilinės sąjungos ir partnerystės įstatymų palaikymas frakcijoje nebuvo vieningas dėl partijos pasidalijimo; panaši situacija susidarė dėl naktinių taikiklių medžioklei draudimo. 

Artėjant Seimo rinkimams, prognozuojamas žemas TS-LKD palaikymas. Dėl šio žemo palaikymo partija tampa lengvu taikiniu partijoms, kurios vietoj realių racionalių duomenų siekia apeliuoti į rinkėjų emocijas. Nuo politikoje žinomų vardų, kaip Vilija Blinkevičiūtė su Socialdemokratų partija, iki labiau nišinių ir radikalesnių partijų, kurios įgijo savotišką kankinio reputaciją su ekstremalesnėmis rinkėjų grupėmis, pavyzdžiui, Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušra“ ar Petro Gražulio Tautos ir teisingumo sąjunga. Galiausiai kyla klausimas: ar išaušo „Landsbergių klano“ pabaiga, ar tai tik tęsinys konservatorių sąlyginai ilgoje valdžios istorijoje?