Vasario 28-oji į istoriją įeis kaip diena, kai po dešimtmečius augusios įtampos ir abipusės nesantaikos su Iranu, JAV ir Izraelis perėjo į atvirą puolimą prieš Iraną, pradėdami plataus masto bombardavimo kampaniją. Šis tiesioginis smūgis režimui tapo preliudija į šiandien tebesitęsiantį neapibrėžtumą ir griūvančią regiono saugumo architektūrą, o prošvaisčių tvariai taikai vėl įsivyrauti vis dar per mažai. Visiškai suprasti dabartinių įvykių neįmanoma be atitinkamos priešistorės, plačiau paaiškinančios šios valstybės istorinę raidą: dabartiniai smūgiai toli gražu nėra pirmas kartas, kai Vakarai vienaip ar kitaip bando paveikti politinę situaciją Irane. Vienas ryškiausių to pavyzdžių – 1953 m. karinis perversmas, organizuotas JAV bei JK slaptųjų tarnybų. Nors tuometinio Irano premjero veiksmai buvo kontroversiški, dauguma tarptautinės teisės ekspertų sutinka, kad tokia užsienio valstybių intervencija (CŽV nusamdytos gatvės gaujos ir riaušininkai, provokacijų kurstymas, bei diversijų vykdymas, karininkų bei politikų papirkinėjimas, masinė dezinformacija žiniasklaidoje apie tikrąją situaciją Irane) buvo neteisėta, nes ji pažeidė valstybių suvereniteto ir nesikišimo į vidaus reikalus principus. Tuomet vienvaldžiu Irano lyderiu tapusio šacho Mohammad Reza Pahlavi autoritarizmas bei korupcija aiškiai prisidėjo ir prie 1979 m. revoliucijos, po kurios įsigalėjo dabartinis islamistinis režimas. Mažai vilties suteikia JAV bei jos sąjungininkių prieš 20 metų įvykdytos kaimyninių valstybių – Irako bei Afganistano – okupacijos, kurios parodė, kad net dešimtmečiams dislokuotų karinių kontingentų nepakanka sėkmingai demokratizacijai, jei neskiriami reikiami resursai ir pagalba efektyviam pilietinės visuomenės atkūrimui. Deja, kol kas pagrindo manyti, kad šie kariniai smūgiai atneš kažką daugiau nei nominalius režimo pokyčius, yra mažai.
Vis dėlto, prieš darant vienareikšmiškas išvadas, verta plačiau atkreipti dėmesį ir į pastarojo dešimtmečio įvykius. 2018 m. JAV grąžinus sankcijas Iranui, ekonominė situacija šalyje drastiškai pablogėjo ir tai paskatino pilietinio pasipriešinimo bangą. Ryškiausias to pavyzdys – 2022 m. protestai dėl moralės policijos nužudytos už privalomo hidžabo nešiojimo įstatymo nepaisymą 22-ejų Mahsos Amini. Visuomenės šūkiai „Moterys, gyvenimas, laisvė!“ ir „Privalomam hidžabui – ne!“ greitai virto reikalavimais kurti demokratinę valstybę ir „Mirtis Khamenei!”. Režimas atsakė tironams būdingu smurtu: prireikė mažiausiai 500 nekaltų gyvybių ir tūkstančių sužeistųjų bei suimtųjų, kad žiauriai nuslopintų laisvės troškimą – bent jau tam kartui.
Naujos eskalacijos preliudija tapo 2025 metų birželį Izraelio įvykdyti smūgiai Irano atominės energetikos objektams, remdamasis žvalgybiniais pranešimais, kad Iranas tuoj pasieks ribą, po kurios sustabdyti jo branduolinės programos jau nebebūtų įmanoma. Nors tada šios atakos neišsiplėtė į regioninį karą, toks tarptautinės teisės pažeidimas perspėjo apie galimus konfliktus ateityje. Metų gale JAV stiprinant finansinį spaudimą ir sužlugdant Irano rialą, teokratijos pamatai toliau trupėjo. Prie protestuotojų prisidėjo net anksčiau lojaliais laikyti turgų prekiautojai. Režimas protestuotojams numalšinti skyrė visą represinio aparato jėgą, tačiau laisvės dvasios numalšinti nebepavyko ir neramumai vasarį tebeliepsnojo.
Taip chaoso draskomas Iranas pasitiko vasario 28-ąją, kai JAV bei Izraelis pradėjo minėtąją tikslinių bombardavimų kampaniją. Tiesa, net ir vadovybės paralyžius, sėkmingai nukovus ajatolą Ali Khamenei, neužkirto kelio Irano kariuomenei kitą dieną pradėti dronų bei raketų atakas prieš kaimynines valstybes. Ši eskalacija kovo 7–8 dienomis peraugo į sistemingą Irano energetikos infrastruktūros naikinimą, kai sąjungininkų smūgiai pirmą kartą buvo nukreipti į naftos perdirbimo gamyklas, o kovo 13-ąją tas pats likimas ištiko ir naftos eksportui svarbią Chargo salą. Nors kovo 8-ąją paskubomis paskirtas naujasis lyderis Mojtaba Khamenei, senojo ajatolos sūnus, bandė demonstruoti ramybę ir kalbėjo apie režimo tęstinumą, kovo viduryje įvykęs aukščiausio rango pareigūnų, tokių kaip Irano parlamento pirmininko Ali Larijani, likvidavimas apnuogino režimo nestabilumą.
Akivaizdu, jog Irano mulų režimo ir represinio aparato, dėl kurio gaminamų dronų žuvo daugybė Ukrainos karių ir kuris pastatytas ant terorizmo eksporto bei atviros neapykantos Vakarams, visiškai negaila nė vienam laisvę vertinančiam žmogui. Demokratinių valstybių veiksmai padėti Irano gyventojams išsilaisvinti iš diktatūros yra kilnūs, bet savaime nepateisina priemonių, jei jos nėra proporcingos ir paremtos tarptautine teise. O jos ignoravimas akivaizdus: balandžio 8-ąją Pakistano ir Kinijos tarpininkautas trapus ugnies nutraukimas buvo labiau taktinė pauzė nei teisinis sprendimas, juk Izraelio invazija Pietų Libane tuo metu tik intensyvėjo, o aukų skaičius ten perkopė du tūkstančius. Beveik nemėginama suteikti savo veiksmams tvirto pagrindo (nei remiantis savigynos, nei pareigos apginti doktrina), o jie daromi sąmoningai apeinant tarptautines institucijas, pavyzdžiui, JT Saugumo Tarybą. Juk Iranas grėsme visam Artimųjų Rytų regionui buvo jau pastaruosius 47 metus, tačiau nė viena buvusi JAV ar Izraelio administracija nesiėmė tokių drastiškų veiksmų, kokius matome dabar, nes suprato, jog bet kokia intervencija, o ypač karinė, ne tik turi numatyti galimas jos pasekmes, bet ir būti neatremiamai pagrįsta ir turėti aiškų atsarginį planą, kurio dabar, pasaulinei naftos rinkai dar tik atsigaunant, niekas pasiūlyti negali.
Šis viduramžius menančios kumščio teisės dominavimas ypač išryškėjo balandžio 11–12 dienomis Islamabade vykusiuose pasitarimuose. Nors prie derybų stalo sėdo net JAV viceprezidentas JD Vance, derybų žlugimas tik patvirtino, jog diplomatinių kompromisų galimybė išlieka nykstamai menka: reikalavimai visiškai atsisakyti branduolinės programos Iranui nepriimtini, o JAV bei Izraeliui tai tapo pretekstu tolimesnei karinių veiksmų eskalacijai. Be to, vienašališkai balandžio 13–ąją JAV įvesta totali jūrų blokada Irano jūrų uostų eksportui bei importui tik dar labiau pagilino pavojingą karinį sąmyšį, kuris tikrai neprisideda prie galimybės taikai vėl įsivyrauti šiame regione, karybos ekspertams skeptiškai vertinant tokių veiksmų efektyvumą, nes tai labiau eskalavo konfliktą, o ne sprendė esmines jo priežastis. Vis dėlto, būtent ši maksimalaus spaudimo ir abipusio ekonominio bei karinio išsekimo viršūnė galiausiai privertė abi šalis grįžti prie derybų stalo, kur po užkulisinių diplomatinių manevrų buvo pasiektas netikėtas lūžis – pasirašytas JAV ir Irano susitarimo memorandumas.
Šis birželio viduryje pasiektas Islamabado susitarimas, dėl kurio JAV, norėdama Hormūzo sąsiaurio atblokavimo ir naftos rinkų stabilizavimo, sutiko nutraukti jūrų blokadą bei sušvelninti sankcijas, rodo ne režimo kapitulaciją, o pragmatišką sandorį, paliekantį branduolinės programos klausimą ateities neapibrėžtumui. Teokratinis aparatas sugebėjo išlaikyti šį egzistencinį išbandymą, o tai reiškia, kad demokratizacijos ir realios laisvės Irano visuomenei perspektyvos vėl nukeliamos neribotam laikui. Vis dėlto, jau dabar aišku: po Antrojo pasaulinio karo susikūrusios taisyklėmis grįstos pasaulio tvarkos eižėjimas tebesitęsia, užleisdamas vietą ad hoc sandorių politikai, tokioms šalims kaip Lietuva gali reikšti sunkių pasirinkimų arba įtempto politinio laviravimo tarp vertybėmis grįstos politikos ir pragmatizmo laikotarpį.. Belieka tikėtis, kad šalies Vyriausybė neapsiribos pasyviu stebėjimu ir imsis tokios proaktyvios ekonominės bei energetinės politikos, kuri realiai padidintų Lietuvos atsparumą globaliems tiekimo grandinių ir žaliavų kainų šokams ilguoju laikotarpiu.