Liepos 27 dieną opoziciniams konservatoriams ir liberalams kreipusis į Konstitucinį Teismą dėl Mindaugo Sinkevičiaus Vyriausybės programos patvirtinimo teisėtumo, socialdemokratai pareiškė irgi surinkę parašus kreipimuisi dėl 2020 metais suformuotos Ingridos Šimonytės Vyriausybės. Taip rimtas klausimas apie vykdomosios valdžios įgaliojimų konstitucingumą virto dar vienu banaliu parlamentiniu spektakliu, kuriame vieni vaidina principingus Konstitucijos gynėjus, kiti – nuo dvigubų standartų nukentėjusias aukas, o pagrindinis valstybės įstatymas naudojamas kaip priemonė politiniams oponentams sugėdinti. Vis dėlto, Konstitucija nėra menkniekis, kurį prisiminti verta tik tada, kai to prireikia eiliniam parlamentarų retoriniam špagavimuisi socialiniuose tinkluose ar prieš kameras. Būtent todėl verta išsiaiškinti ne tik šio ginčo eigą, bet ir koks galimas jo rezultatas.
XXI Vyriausybės programa Seime buvo įregistruota liepos 3 dieną, nurodant, kad ją teikia „Lietuvos Respublikos Vyriausybė, paskirtas Ministras Pirmininkas Mindaugas Sinkevičius“. Prezidentas Gitanas Nausėda ministrų kabineto sudėtį patvirtino tik liepos 7-ąją. Vadinasi, programą oficialiai pateikė dar neegzistavusi Vyriausybė, o jos vardu veikė paskirtasis premjeras, teisiškai vis dar ėjęs Jonavos rajono mero pareigas. Negana to, dalis būsimųjų ministrų pripažino prie šio dokumento rengimo arba beveik neprisidėję, arba apskritai to nedarę. Tai rodo svarbesnę mūsų politinės padangės problemą nei ne vietoje padėtą kablelį ar kelias valandas per anksti paspaustą mygtuką: kyla pagrįstas klausimas, kieno vardu buvo pradėta Vyriausybės programos tvirtinimo procedūra ir kaip dar oficialiai nesudarytas ministrų kabinetas galėjo prisiimti kolektyvinę atsakomybę už programą, kurios techniškai net negalėjo parengti. Profesoriaus Egidijaus Kūrio pavartotas „falšstarto“ apibūdinimas todėl yra itin taiklus – socialdemokratai taip skubėjo pademonstruoti darbų tęstinumą, kad į trasą išbėgo dar nepasibaigus jų politinės komandos registracijai.
Dėl situacijos rimtumo ir jos galimų pasekmių opozicijos kreipimasis į Konstitucinį Teismą yra savalaikė ir sveikintina iniciatyva. Konstitucijos 92 straipsnyje nustatyta aiški seka: paskirtasis ministras pirmininkas pristato Seimui savo sudarytą ir prezidento patvirtintą Vyriausybę bei pateikia svarstyti jos programą. Jeigu valdantieji šią seką supainiojo, o Seimo statutas iš tiesų neapibrėžia, kas gali įregistruoti tokį projektą, Konstitucinis Teismas ir yra ta institucija, kuri turi išsklaidyti kilusias abejones bei nustatyti aiškų konstitucinį standartą ateities vyriausybėms. Socialdemokratų aiškinimas, jog programa iš tikrųjų buvo pateikta tik tada, kai premjeras ją pristatė Seimo salėje, panašėja į mėginimą teisės problemą užglaistyti šiai partijai jau būdingu tapusiu išsisukinėjimu. Teisės viršenybę gerbiančioje valstybėje tokios procedūros nėra nereikšmingas biurokratinis formalumas, kurio nepaisymą galima pateisinti premjero komandos entuziazmu, skuba ar neapsižiūrėjimu. Jeigu taisyklių laikymosi pagrįstai reikalaujame iš kiekvieno piliečio, juo labiau turėtume jo tikėtis iš aukščiausių valstybės institucijų. Vis dėlto, galutinį atsakymą dėl dabartinės Vyriausybės programos patvirtinimo procedūros turi pateikti ne Laurynas Kasčiūnas, Orinta Leiputė ar kaip visąlaik įžvalgų nestokojanti komentatorių bei sofos ekspertų bendruomenė, o būtent tokioms situacijoms nagrinėti Konstitucijoje numatyta institucija. Teisinės valstybės gynimas prasideda nuo visų politikų pagarbos teismui; to nevalia pamiršti nė vienam šio konflikto dalyviui.
Teisybės dėlei, dabartinei opozicijai irgi verta nepamiršti nepalankių aplinkybių. Ingridos Šimonytės Vyriausybės programos projektas 2020 metais taip pat buvo įregistruotas anksčiau, negu įsigaliojo prezidento dekretas dėl ministrų kabineto sudėties – tiesa, ne keliomis dienomis, o 1 valanda ir 49 minutėmis. Politiniu ir faktiniu požiūriu šios situacijos nėra tapačios: Šimonytė buvo Seimo narė, ministrų sudėtis jau buvo faktiškai suderinta, o laiko skirtumas išties palyginti menkas. Ir vis dėlto Konstitucija bei jos nuostatų taikymas turi būti nešališkas. Jeigu opozicija tvirtina, kad oficialus programos registravimas iki dekreto įsigaliojimo savaime sukuria ydingą teisinį precedentą, ji negali apsimesti, jog analogiškos aplinkybės tampa nereikšmingos vien todėl, kad XVIII Vyriausybė jau baigė darbą, kad ir kaip nepatogu būtų pripažinti savo ideologinės stovyklos klaidas.
Bet tai nereiškia, kad abu šie kreipimaisi turi vienodas teisines perspektyvas, nes Šimonytės ministrų kabinetas darbą jau baigė. Kadangi išaiškinimo prašo Seimo narių grupė, o ne kurios nors instancijos teismas, pagal susiformavusią KT praktiką labai tikėtina, kad teisena bus nutraukta net neišnagrinėjus ginčo esmės. Toks sprendimas nepatvirtintų, jog 2020 metų procedūra atitiko Konstituciją – jis reikštų tik tai, kad teismas nebemato pagrindo vertinti praktinio poveikio nebeturinčio akto.
Būtent todėl būtų naivu apsimesti, kad abu kreipimaisi atsirado dėl vienodai nuoširdaus susirūpinimo teisine valstybe. Socialdemokratai beveik šešerius metus nerodė jokio susidomėjimo Šimonytės Vyriausybės programos registravimo laiku ir šią konstitucinę grėsmę atrado tik tada, kai buvo užginčyta jų pačių Vyriausybės procedūra. Tokia mokyklinio lygio „jūs patys tokie“ taktika, skirta nukreipti dėmesį nuo dabartinių valdančiųjų teisinio nemokšiškumo, jų darbo starto tikrai nepuošia. Dar daugiau – net pačių socialdemokratų koalicijos partnerė Agnė Širinskienė pripažįsta, kad dar neegzistavusio subjekto vardu registruotas projektas kelia akivaizdžią konstitucinio pažeidimo riziką. Trumparegiškumas ir toliau išlieka viena didžiausių socialdemokratų ydų: užuot pripažinę žioplą klaidą ir įsipareigoję gerbti KT išvadą, valdantieji pasirinko į teisinį klausimą atsakyti politine keršto akcija.
Ši epopėja dar kartą parodo, kaip greitai Lietuvos politikoje principai tampa situaciniais. Valdantieji prisimena konstitucinių standartų vienodą taikymą tik tada, kai reikia desperatiškai gintis, o opozicija savo kreipimąsi vadina valstybės apsauga, bet oponentų prašymą taikyti tą patį standartą – cirku. Nuoširdžiai savo valstybę mylinčio piliečio reakcija į šį spektaklį neturėtų būti kurios nors politinės stovyklos neklystamumo gynimas. Tiesiog verta prisiminti: taisyklės galioja visiems, valdantieji atsako už susikurtą dabartinę krizę, o galimos ankstesnės Seimo kadencijos metu padarytos klaidos nėra leidimas jas kartoti. Konstitucinis Teismas anksčiau ar vėliau nuleis šio spektaklio uždangą, tačiau politikams teks patiems nuspręsti, ar Konstitucija jiems yra aukščiausiasis valstybės įstatymas, ar tik figos lapas, kuriuo bandoma dangstytis nepatogumų akivaizdoje. Galima tik palinkėti, kad jie anksčiau ar vėliau pasirinks teisingai, o politinės kultūros degradacija liausis.