Šioje distopinėje visuomenėje visi laimingi, niekas neserga ir išoriškai nesensta. Čia nėra jausmų, nėra senų dalykų, ypač tokių atgyvenų kaip kultūra. Žmogaus „asmenybė“ ir sąmonė formuojamos nuo ankstyviausių dienų ir klesti kastų sistema. Bet koks bandymas mąstyti savarankiškai laikomas nukrypimu, valstybė diktuoja rašytojams, ką rašyti, ir aukštinamas požiūris, kad istorija – tai nereikšmingi paistalai.