2023 m. liepos 1 d.

Po 27 dienų bus mano coming out’o metinės. Apie ką aš mąsčiau, kai praėjo vos mėnuo? Skaičiau naujienas apie nušokusią nuo tilto ir žuvusią dviejų jaunų vaikinų porą Armėnijoje ir naktimis verkiau nuo bejėgiškumo ir nevilties. Kaip jaučiau pasaulį tuomet? Šitaip:

draugai paklausia, apie ką svajoju. Atrodo, paprasčiausias klausimas. Atsakau taip pat, primityviai – įstoti į universitetą, baigti studijas, sukurti sėkmingą politinę karjerą, palaikyti ryšius su draugais, sukurti šeimą su mylimu žmogumi…

Bet iš tikrųjų, skaitydamas panašias naujienas, svajojau būti nušautas homofobo radikalo prie naktinio klubo. Buvo viltis, kad gal bent jau tokia tragedija priverstų žmones susimąstyti ir pamatyti kurstomos neapykantos problemą. Bent jau tuos, kurie mane žino. Žinojo…

Be abejo, šios mintys nukeliauja į bedugnę pasąmonės šiukšliadėžę – tragiška mirtim nieko nepasieksi, tai itin pavojinga iliuzija. Tačiau protas, degantis užuojautoj, atsisako racionalumo pagalbos. Sudega, o tu užmiegi. Kaip tai padarei vakar ir užvakar. Kaip tai padarysi rytoj ir poryt. Gulėdamas savo laimės pelenuose.

***

2021 m. spalio 6 d.

„Sūnus gėjus – didžiulė gėda tėvams, jie to nenusipelnė. Kaip apie tai močiutėms pasakot?“,  – šie žodžiai tampa paskutiniu smūgiu šešiolikmečio širdžiai. Kai mama, artimiausias ir mylimiausias nuo pat vaikystės žmogus, pasako: „Būti gėju – didžiausia nuodėmė“, – atsiranda noras išnykti tą pačią akimirką. Vienintelis artimiausias žmogus… Prarastas. Matosi, kad tėvai sujaudinti, mama sulaiko ašaras, tačiau man jau visiškai abejingos jų mintys ir jausmai. Jie sako, kad tėvai nepalieka savo vaikų, bet „nešioti tokią gėdą – tai nepakeliama ir nepelnyta“. Sako, kad nori padėti, bet savo žodžiais absoliučiai įtikina, kad jokios emocinės pagalbos ir palaikymo iš jų nebus… 

Aš suvokiu, kad jeigu prisipažinsiu tą akimirką – keiksmažodžiai, galbūt net smūgis į veidą, ašaros ir nenoras išklausyti ir suprasti. Pasakau sau, kad tylėsiu iki gyvenimo pabaigos. Jokios liūdnos muzikos ir titrų. Taip paprastai, buitiškai žmonės išsižada savęs. Suvokiu, kad, jei atsiversiu ateityje, visas mano trapus pasaulis žlugs be galimybės atsigauti. Kelio į tiesą nėra. Kelio į laimę nėra.

Galvoje suskamba ką tik gimusi aksioma: „Aš negaliu turėti meilės, nuo šiol visiems būsiu karjeristas, turintis laiko tik darbui. Iki pat gyvenimo pabaigos.“ Širdy tuštuma, jokių emocijų. Tik vėliau kyla neapsakomas savo tėvų neatpažinimas ir nesuvokimas. Šie žmonės nepasikeis. Tai aš pasikeisiu, sukeldamas sau neišgydomą skausmą. Tai pabaiga. Mintyse nutolstu nuo tėvų. Pasaulį išvysta naujas žmogus – žmogus, neleidžiantis sau mylėti kito žmogaus.

***

2022 m. rugpjūčio 6 d.

Maniau, pasakysiu mamai važiuojant į oro uostą. Nesiryžau. Maniau, kad skrydžių laukimo salėje. Nesiryžau. Lėktuve. Nesiryžau. Kiekviena sekundė buvo persmelkta tik viena mintimi – „Adrianai. Įkvėpk. Ir padaryk tai.“ Ir štai, laukdamas bagažo Antalijoje, aš ištariau žodžius, po kurių buvo padėtas taškas 17 metų trukmės gyvenimo apsakyme:

– Ar prisimeni mūsų pokalbį spalio mėnesį? Aš tada pamelavau.
– Kokį pokalbį?
– Apie mano orientaciją.
– Kas su ja negerai?
– Viskas gerai. Tiesiog man patinka vaikinai.
– Adrianai, – ties ašarų ribos, skausmingai sukrėsta pasako mama, – tau reikia kažką daryti. Tai yra nenormalu.
– Ne, mama, tai normalu. 

Per kelias minutes trumpai perpasakojau jai žinomų genetinių tyrimų rezultatus, homoseksualumo išbraukimą iš psichinių ligų PSO registro dar 1980-aisiais, mokslininkų bendruomenės konsensusą. Pasakiau, kad net popiežiaus pozicija nėra tokia jau vienareikšmiška (mama yra itin religinga katalikė). Pradėjau kalbėti apie LGBTQ+ genijus mene, didžias istorines asmenybes. Vėliau apie tai kalbėjome viešbutyje. Susitarėme, kad ji papasakos tėvui, kai grįšime į Lietuvą. Po šių išgyvenimų dužau į šukes. 

Po savaitės mama papasakojo tėvui ir tada mano sielos šukės tapo stiklo dulkėmis, kurių jau nebuvo galima suklijuoti atgal… O po to? Po to kiekvienas užsidarė savo mažyčiam pasauly. Mokyklos psichologė žino apie mano pastarųjų 11 mėnesių gyvenimą daugiau nei tėvai. Tokia, deja, yra realybė.

***

2022 m. rugpjūčio 8 d.

Bandžiau rasti pagrindinį motyvą savo apmąstymuose ir jis yra toks – aš nenoriu, kad dėl mano veiksmų giminaičiai ir tėvai jaustų gėdą ir didžiulį skausmą, bet tuo pačiu metu suprantu, kad jei jie pakeistų savo pasaulėžiūrą, šis savęs kankinimas momentaliai išnyktų. Tačiau žmogui, po daugiau negu 30 gyvenimo metų, tai neapsakomai sunku. Aš nenoriu niekam sukelti skausmo, bet juk ir ne aš jį sukeliu… Tai tiesiog kažkoks užburtas ratas, paradoksas. Nemanau, kad pavyks išsilaisvinti nuo kaltės jausmo. Ką man daryti? Tikriausiai išvažiuoti ir daugiau niekada jų nematyti. Bet ar tai įmanoma? Ar aš to noriu?

***

2022 m. lapkričio 21 d.

Aš neištesėjau pažado tėvams ir papasakojau apie savo orientaciją pusseserėms. Jos tapo pirmaisiais giminaičiais (ir šiuo metu lieka vienintelėmis), kurioms aš atsivėriau. Jų palaikymo neįmanoma apibūdinti žodžiais. Aš pagaliau priėmiau save. Šie jausmai paskatino mane įsigilinti į plačiausią LGBTQ+ istoriją. Ir aš supratau – antropologija ir genetika mūsų pusėje, psichologija, vienaip ar kitaip, vis dėlto mūsų pusėje, istorija mūsų pusėje, menas ir kultūra mūsų pusėje. Už barikadų – barbariška tamsa ir juodžiausi prietarai.

Ir viskas. Aš pradėjau laužyti barjerus. Pirmą kartą nulakavau nagus ir atėjau taip į mokyklą. Prasivėriau ausis. Pakeičiau šukuoseną. Nusipirkau tuos marškinius iš moterų skyriaus, kuriais žavėjausi porą metų. Visa tai nepaisant tėvų priekaištų…

***

2023 m. liepos 1 d.

Na jau ne. Mes nesame problema, kurią reikia išspręsti. Mes irgi esame žmonės. Mes norime būti gydytojas, mes norime būti architektais, mokytojais, verslininkais, politikais, automechanikais, sportininkais, režisieriais. Tarp mūsų yra begalė protingų, gabių, patriotiškų, geraširdiškų, meniškų. Prašau, netramdykyt mūsų širdžių – leiskit joms laisvai mylėti ir kurti. Visi esam tokie skirtingi, visi esam tokie panašūs ir taip pat norime būti pripažinti, lygiateisiai visuomenės nariai.

Taip, grįžęs namo, aš, tikriausiai, turėsiu valandas truksiantį ginčą su tėvais. „Kokią teisę tu turėjai? Pažeminai visą giminę. Ar išvis pagalvojai, kas nutiks, jei mano draugai pamatys tavo kalbą?“ 

Iš tikrųjų, kas nutiks? Ar tavo „tikrieji jaunystės draugai“, kaip juos vadini, pradės žemint tave, atsisuks, nutrauks bendravimą dėl to, kad tavo sūnus jaučiasi laimingas santykiuose su vaikinu? Prieš rašydamas kalbą, paklausiau savęs: „Ar šis ginčas vertas išsakytų žodžių?“ O taip, tikrai taip.

Atsisėdu šalia savęs, spalio mėnesio naktį tyliai verkiančio į pagalvę. Ir pasakau: „Aš irgi turiu svajonę.“ Šiandien aš svajoju, kad kada nors ateis diena, kai mano mama manęs paklaus: „Adrianai, o koks tavo vaikino vardas? Būtų labai įdomu susipažinti.“ Diena, kai tėvas pasakys: „Gal jūs norėtumėt praleisti laiką dviese, mes prižiūrėsim vaikus su senele.“

Lietuvos liberalus jaunimas tiki, kad ateis diena, kai kai kurie Daukanto aikštės 3 ir Gedimino prospekto 53 rezidentai suvoks, kad, žinoma, lengva žaisti jaunų žmonių gyvenimais, jausmais, jų ateitimi, tačiau vis dėlto joks rinkiminis šūkis nėra vertas potencialių šūvių prie naktinio klubo ir sužlugdytų gyvenimų.