Rusijos pradėtas karas Ukrainoje vyksta jau aštuntą mėnesį. Praėjusį penktadienį galėjome dar kartą pamatyti, prie ko priveda daugiau negu 20 metų vystoma nacionalistinės propagandos ir alternatyvią realybę kurianti politika, bei dar kartą išklausyti Vladimiro Putino blėnius Kremliuje. Kičinė ceremonija, apmigusio kviestinio Rusijos Federacijos elito plojimai, pretenzijų reiškimas dėl žemių, kurios nepriklauso Rusijos Federacijai, ir Putinas bei keturi Kremliaus paskirti aneksuotų teritorijų administratoriai, sukertantys rankomis ir su visa auditorija apgailėtinai skanduojantys Rusija! Rusija!“.

Paskelbta Donecko, Luhansko, Zaporožės ir Chersono aneksija, Vakarų menkinimas bei branduolinio ginklo panaudojimo grasinimai niekieno nebeturėtų stebinti – jau ir karo pradžioje Rusijos diktatorius teigė, kad šie regionai priklauso Rusijai, o jų gyventojai nori tapti Rusijos dalimi. Savo pareiškimus V. Putinas grindžia suorganizuotomis neteisėtomis akcijomis okupuotose teritorijose, kurios kaip dūmų užsklanda sukurtos tam, kad Rusija turėtų bent pretekstą užgrobti Ukrainos teritoriją. Ukrainos ir Vakarų atsakas aiškus – šie fiktyvūs referendumai niekada nebuvo ir nebus pripažinti.

Anot dr. T. Snyder, apie šių „referendumų“ teisėtumą ir prasmę kalbėti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo – norint įgyvendinti bet kokio pobūdžio referendumą, reikia infrastruktūros, kurios Rusija elementariai neturi. Ką jau bekalbėti apie tai, kad šis farsas neturi jokio teisinio pagrindo – jis pažeidžia ir Ukrainos Konstituciją, kadangi Ukrainoje referendumus skelbti gali tik Aukščiausioji Rada arba Prezidentas, ir tarptautinės teisės principus. Tai, ko Rusija ėmėsi, yra ne kas kita, kaip pigus triukas, skirtas nukreipti pasaulio ir žmonių dėmesį nuo Rusijos puolamos Ukrainos, bandant sukurti melagingą naratyvą apie Ukrainos žemes ir neegzistuojantį piliečių norą tapti Rusijos Federacijos dalimi.

Be to, kad dėl besitęsiančių ekonominių sankcijų Rusijos ekonomika smarkiai kliba, karas prasideda ir pačioje Rusijoje – jau net pagrindiniuose šalies laikraščiuose dėl kylančios branduolinės grėsmės kritikuojami „aukšti Rusijos pareigūnai“, daugybė rusų bėga iš Rusijos į Europos šalis ieškoti politinio prieglobsčio, kad išvengtų visuotinės (dalinės) mobilizacijos ir pasislėptų nuo karo prievolės Ukrainoje. Kyla pagrįsta abejonė, ar Rusijos žmonės sugebės parodyti pilietinę poziciją, prieštaraujančią Kremliaus diktuojamai linijai. Tik prasidėjus mobilizacijai dalis visuomenės nusprendė išeiti į gatves. O kur šie žmonės buvo, kai Rusijos kariuomenė vasario 24 dieną užpuolė taikią Ukrainą? Tik tada, kai jie pajuto tiesioginę riziką savo pačių turtui, savo pačių laisvei, nusprendė aktyviau išeiti protestuoti ir bėgti iš šalies.

Per šiuos aštuonis mėnesius Ukraina įrodė ir vis dar rodo, kaip veiksmais įprasminamas savo šalies ir nepriklausomybės branginimas. Atminkime, kad karas vis dar tęsiasi ir Ukraina kovoja ne tik už savo, bet ir visos Europos laisvę. Nenustokime aukoti Ukrainos kariams, humanitarinei pagalbai ir suteikime visokeriopą paramą tiems, kurie didvyriškai gina Europą ir visų mūsų vertybes.

Šiandien yra NATO plėtros katalizatoriaus, pragaištingo karo architekto ir Rusijos Federacijos pabaigos pradžios autoriaus Putino gimtadienis. Paminėkime šią dieną paremdami iniciatyvas, skirtas paremti Ukrainos karius ir jos visuomenę.

Izidė Marcinkutė
Lietuvos liberalaus jaunimo Valdybos narė