Tokiame kontekste, kai Lietuvos ministre pirmininke yra paskirta liberali konservatorė Ingrida Šimonytė, į valstybės valdymą grįžta liberalai, Ekonomikos ministro portfelis tenka Aušrinei Armonaitei, o Teisingumo ministerija, ko gero, bus Evelinos Dobrovolskos rankose, verta panagrinėti įvairias liberalias perspektyvas į tarptautinį verslą ir žmogaus teisės rėmuose.
Tam pasitelksiu plačiai žinomą diskusiją tarp profesoriaus Ernsto–Ulricho Petersmanno ir profesoriaus Philipo Alstono, kurie atstovauja dviems priešingiems požiūriams į prekybą ir žmogaus teises. Jie ginčijasi, ar laisva rinka, grindžiama tarptautinė prekyba, užtikrina, ar varžo žmogaus teises. Kokia yra liberalų pozicija šiame ginče?
Prieš tai išsiaiškinant, būtina suprasti santykį tarp žmogaus teisių ir prekybos. Naujausi empiriniai tyrimai rodo, kad tradicionalistinis požiūris, pateisinantis tarptautinių įmonių bendradarbiavimą su represiniais režimais (nebūtinai nedemokratiškais), neturi racionalaus pagrindo. Taip yra dėl daugybės priežasčių, visų pirma dėl vadinamojo prožektoriaus efekto; visų antra, dėl besikeičiančios darbo rinkos, ir galiausiai finansinės rizikos mechanizmo.
Pastebima, kad demokratinės valstybės yra linkusios plėtoti stiprius kooperatyvinius tarpvalstybinius tinklus ekonominių krizių metu, o pasauliniai karai ir panašaus pobūdžio kariniai konfliktai valstybėse lemia tarptautinės prekybos vientisumo atsilikimą. Tuo metu kol valstybės, išsiskiriančios geresne žmogaus teisių praktika, sukuria daugiau prekybos kontaktų, kariaujančios ar dėl teisės viršenybės kovojančios valstybės kenčia nuo galimybių netolygumo, taip pat ir tarptautinės prekybos sferoje.
Prekybinis bendradarbiavimas tarp dviejų subjektų yra susijęs su jų pagarba žmogaus teisėms. Taip yra todėl, kad tvirtus prekybos santykius kuriančioms šalims geriau sekasi žmogaus teisių srityje. Kai kurie ES institucijų tyrimai patvirtino faktą, kad prekyba kelia žmogaus teisių lygį ir užtikrina ekonominę naudą: skatina pažangą tokiose srityse, kaip moterų įgalinimas, kova su nelegaliu vaikų bei priverstiniu darbu, neteisėta prekyba narkotikais ar net klimato kaita.
Buvusi Europos Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio ir saugumo politikos klausimams Federica Mogherini yra pasakiusi: „Kai demokratija ir fundamentalios žmogaus teisės yra užtikrinamos, mūsų ekonomikos yra stiprios, o atsparios visuomenės, stabilus saugumas ir plėtra paremtos tvirtais pagrindais“.
Įdomu, jog padidėjęs dėmesys žmogaus teisių praktikai atėjo dėl vadinamojo prožektoriaus efekto, kuris šiuo atveju yra siejamas su žmogaus teisių gynėjų naudojimosi žiniasklaidos kanalais. Aktyvistai, gėdindami tarptautines korporacijas, privertė jas gerinti žmogaus teisių sąlygas įmonių filialuose kitose šalyse bei atsakingai rinktis verslo partnerius.
Toks viešas moralizavimas, kartu su teisinėmis ir ekonominėmis sankcijomis, buvo gana efektyvus, privertė tokias tarptautines korporacijas, kaip „Nike“, „Starbucks“ ir „Gap“ iš esmės peržiūrėti savo plėtros užsienyje strategijas ar net sustabdyti savo verslą valstybėse, kuriose įsigalėjo represiniai režimai. Turint tai omenyje, manoma, kad liberalai šiame ginče yra žmogaus teisių šalininkų pusėje.
Net jeigu manoma, jog klasikinis liberalizmas nėra nuosekli politinė filosofija, egzistuoja trys pagrindinės idėjos, į kurias orientuojasi klasikiniai liberalai, kai kalba eina apie žmogaus teises. Pirmoji idėja yra ta, kad visi žmonės gimsta su prigimtinėmis teisėmis. Šia mintimi yra paremtas pirmas Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos straipsnis: „Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai“.
Šios idėjos pagrindu yra kritinis liberalizmo konceptas – laisvė. Laisvė (angl. freedom), kaip pagrindas liberalizmo sampratai, veikia kartu su laisve (angl. liberty) kuriant tvirtą žmogaus teisių konstrukciją prekybos srityje.
Antroji mintis susijusi su aiškinimu, kas apskritai yra žmogaus teisės. Klasikiniai liberalai mano, kad žmogaus teisių sąrašas yra gan trumpas. Pirmiausia, jį sudaro būtinos teisės asmens gyvybei ir laisvei išsaugoti.
Be jokios abejonės, šių būtinų teisių sąrašo dvasia suponuoja kankinimo, vergijos, savavališko arešto ir sulaikymo pasmerkimą. Susirinkimų ir žodžio laisvė taip pat laikomos legitimiomis ir esminėmis žmogaus teisėmis. Tačiau kitos teisės, ypač ekonominės ir socialinės, yra laikomos strateginiais tikslais ar siekiais. Ši klasikinė liberali perspektyva leidžia žmogaus teises suprasti vien tik per asmens laisvės ir jo prigimtinių teisių atspindį.
Trečia, klasikiniai liberalai mano, kad valstybės vaidmuo įgyvendinant ar ginant žmogaus teises turėtų būti labai ribotas. Valstybės, pagal šį požiūrį, turėtų daryti tik tai, kas būtina apsaugoti piliečių gyvybę ir turtą
Silpnesnės demokratijos šalyse žmogaus teisės pirmiausia turėtų būti užtikrintos ir saugomos, tik tada jomis bus įmanoma laisvai disponuoti. Ten, kur iš principo neatsiranda vietos žmogaus teisių egzistavimui, valstybei nereikia būti „nakties sargybiniu“.
Politikos filosofas Robertas Nozickas pabrėžė, jog „naktinio sargybinio“ valstybė tai tokia, kuri netrukdo piliečių privatumui ir jų laisvei gyventi, dirbti ar mokytis. Šis principas sutampa su klasikiniu liberalizmu, nes abu tiki minimaliu valstybės įsikišimu į individo gyvenimą. Tačiau valstybei atsisakius kontroliuoti savo piliečius sunku numatyti, ar tai veiks kiekvienoje visuomenėje.
Galime daryti išvadą, kad tinkama tarptautinės prekybos perspektyva remiasi liberalia mintimi, nes ji leidžia ne tik plačiai žiūrėti į laisvosios rinkos principą, plėtojant tarptautinę prekybą, bet ir rūpinasi žmogaus teisių padėtimi joje. Naujoji Lietuvos valdžia arba bent atskiri ministrai, atstovaujantys liberaliai minčiai, turėtų siekti, kad Europos Sąjungos užtikrintų minėtų teisių pagarbą ir tokiu būdu skatintų prekybos santykius pasaulyje.
Nuorodos:
E. Petersmann, „Žmogaus orumo, skurdo ir Asmenų įgalinimas rimčiau: triplikas į Alstoną “;
P. Alstonas, „Pasipriešinimas susijungimui ir Žmogaus teisių įgijimas prekybos įstatymu: atsakymas į Petersmann “, Europos tarptautinės teisės leidinys, T. 13, Nr. 4, 2002, p. 815, 842.
O. Chyzh, „Pavojingi ryšininkai: endogeninis tarptautinės prekybos ir žmogaus teisių modelis “, leidinys of Peace Research, t. 53: 3, p. 409–423, 2016 m.
„Handel wspiera prawa człowieka“, Europos Komisija, 2018 m. https://ec.europa.eu/poland/news/180119_trade_pl
C. Renshaw, „Koks yra „klasikinio liberalo“ požiūris žmogaus teisės?“, „The Conversation“, 2014, https://theconversation.com/what-is-a-classical-liberalapproach-to-human-rights-24452
M. Freedenas, liberalų kalbos – ideologinės vaizduotė, Prinstonas ir Oksfordas, Prinstono universitetas, Spauda, 2005 m. C. Renshaw, 2014 m.
Lietuvos liberalaus jaunimo Valdybos narys Daniel Ilkevič