Daugelis mūsų nemėgsta, kai mums yra sakoma netiesa. Tačiau dar blogiau už melą – bandymas apvynioti kvestionuotinus teiginius tiesos šydu, tokiu būdu bandant visuomenei savo interpretaciją pristatyti kaip absoliučią tiesą. Būtent tokio pobūdžio apraiškas galima pamatyti Lietuvos viešojoje erdvėje, kai kalbame apie paskutiniųjų savaičių, o dar tiksliau būtų sakyti, paskutiniųjų penkerių metų, įvykius Lenkijos Respublikoje.

 Suprantama, galima sakyti, kad Lenkija – ne Lietuva, vadinasi, nesvarbu, kas vyksta šioje kaimyninėje šalyje. Lygiai taip pat galima sakyti, kad tai ne Lenkijos valdančiųjų sprendimas, o Lenkijos piliečių teises ginančio Konstituciją Tribunolo išaiškinimas. Tačiau tiesa, kaip galima dažnai pastebėti, nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. 

Visų pirma, bandyti formuluoti tezę, kad Lenkijos Konstitucinis Tribunolas dabartinėje savo formoje niekaip nėra susijęs su Lenkijos valdančiosios partijos Prawo i Sprawiedliwość (PiS, liet. Teisė ir Teisingumas) pradėta teismų reforma, yra truputėlį nesąžininga. Būtent nuo 2015 metų iki šių dienų, nuo tos akimirkos kai PiS laimėjo viską, ką buvo įmanoma laimėti, buvo galima pradėti pastebėti prasidėjusių demokratinių ir mūsų, Lietuvos, visuomenėje, kol kas vis dar savaime suprantamų procesų, eroziją: Lenkijos viešojo transliuotojo TVP nepriklausomumo mažinimą ir jo virsmą į valdančiosios partijos ruporą, propagandine kliše įvardintos teisės viršenybės principo pažeidimus, Konstitucinio Tribunolo politizaciją, kuriame iš dabartinių 15 teisėjų net 14 yra paskirti būtent per PiS valdymo laikotarpį. 

Bandyti teigti, kad nėra jokio priežastinio ryšio tarp PiS ir dabartinio Konstitucinio Tribunolo yra mažų mažiausiai absurdiška – tai būtų tarsi akivaizdus faktų nutylėjimas savo naratyvui pagrįsti ir tokiu būdu įtvirtinti jį viešojoje erdvėje – 22 buvę Konstitucinio Tribunolo teisėjai, įskaitant 8 pirmininkus ir vicepirmininkus, teigia, kad Konstitucinis Tribunolas, po PiS reformų, nebeatlieka savo konstitucinių funkcijų ir yra politizuotas, juo labiau, kad du buvę parlamentarai yra tapę Konstitucinio Tribunolo teisėjais. 

Akivaizdu, kad būtent PiS reformos ir įsikišimas į nepriklausomą, valdžių atskyrimo principu grįstą teisėtvarką sudarė prielaidas tokių, kaip šių metų spalio 22 d. priimtų, nutarimų ir sprendimų priėmimui.

Po 2015 metų rinkimų ir pokyčių prezidentūroje ir parlamente, po ginčų dėl teisėjų skyrimo su Platforma Obywatelska (PO, liet. Piliečių platforma), buvo pakeista Konstitucinio Tribunolo sąranga: nustatyta, kad priimti sprendimai galiotų, privalo dalyvauti 13/15 teisėjų (anksčiau nustatyta tvarka tai buvo 9/15), pakeista sprendimų priėmimo tvarka – iš įprastos daugumos į kvalifikuotą, 2/3 daugumą ir, matyt, smagiausia dalis, Konstitucinio Tribunolo teisėjus atšaukti gali Seimas, Prezidentas ar Teisingumo ministerija. Todėl akivaizdu, kad būtent PiS reformos ir įsikišimas į nepriklausomą, valdžių atskyrimo principu grįstą teisėtvarką sudarė prielaidas tokių, kaip šių metų spalio 22 d. priimtų, nutarimų ir sprendimų priėmimui. Politinė įtaką teisinei sistemai, vien iš šių pavyzdžių, akivaizdi. 

„LGBT-free“ zonos 

Lenkijoje Rezoliucijos, priimtos vietinių miesto savivaldybių Tarybų ir vaivadijų užima tokį patį plotą kaip Vengrija. Visai simboliškas sutapimas. Šiose rezoliucijose kalbama ne tik apie „šeimų stiprinimo“ naratyvą, kuris savo forma tyčia klaidingai priešpastatomas LGBTQI+ bendruomenei, bet ir skatinama netoleruoti LGBTQI+ bendruomenės. Šeimos instituto stiprinimas bendrąja prasme niekaip neturėtų būti lyginamas su LGBTQI+ bendruomenės padėtimi šalyje, nes šie du dalykai nėra prieštaraujantys vienas kitam.

Toks skirstymas pagal priklausymą kuriai nors tapatybinei grupei yra netoleruotinas. Ir nesvarbu, kokia grupė tai bebūtų, jeigu valstybės institucijos gali riboti vienos konkrečios grupės saviraiškos laisvę, egzistuoja precedentas, kai galima pradėti skelbti bet kokias „zonas, laisvas nuo X“. Nes jeigu kokia nors valdžios institucija, palaikoma tuo metu valstybėje viešpataujančios politinės jėgos pradėjo riboti vienos grupės teises ar saviraiškos laisves, visiems kitiems likusiems piliečiams turėtų kilti pagrįstų abejonių – dėl kokios priežasties minėtos institucijos vieną dieną negalėtų imti ir pradėti riboti jų pačių teisių?

Paskutinėmis dienomis taip pat galėjome įsitikinti, kaip Lenkijos ir Vengrijos valdžia, draugiškai susikabinusios ranka rankon vetavo ilgametį Europos Sąjungos biudžeto projektą. Savaime suprantama, kad Lenkija ir Vengrija ne šiaip sau nusprendė vetuoti šį projektą, o dėl esminės priežasties, kad jame finansavimas yra tiesiogiai susiejamas su teisės viršenybės paisymu valstybėje narėje.

Ir nesvarbu, kokia grupė tai bebūtų, jeigu valstybės institucijos gali riboti vienos konkrečios grupės saviraiškos laisvę, egzistuoja precedentas, kai galima pradėti skelbti bet kokias „zonas, laisvas nuo X“. 

Lenkija ir Vengrija yra vienos iš šalių kurios gauna bene didžiausią paramą iš ES subsidijų, skiriamų fondų ir gauna daugiausiai materialinės naudos iš šios Europos Sąjungos politikos. Pecunia non olet. Matome, kad pinigai iš tiesų nebedvokia, net jeigu jie srauniai teka iš taip nekenčiamo Briuselio, dėl jo tvirtovės sienose besimalančių antidemokratiškų eurokratų priimtų sprendimų, ar ne? Čia ir galime aiškiausiai pastebėti šių dviejų valstybių valdančiųjų dviveidiškumą. Pagaliau gali atsirasti mechanizmas, kuris leistų užtikrinti, kad valstybių narių išsidirbinėjimas nebūtų toleruojamas, pavyzdžiui, prieš kurį laiką buvo sustabdytas finansavimas kelioms savivaldybėms, apsiskelbusioms rojumi be „LGBT ideologijos“. 

Matome, kad kai sraunūs ES dotacijų kraneliai rizikuoja būti užsukti, kai kam pradeda drebėti kinkos. Negalima atsirinkti sau patinkančių straipsnių ar punktų iš Europos Sąjungos sutarčių, ir tuo pat metu atmesti įtvirtintas normas, kurios vienu metu gali atrodyti nepriimtinos arba nepatogios. Europos Sąjungos valstybės narės yra susaistytos bendromis sutartimis, kuriose yra apibrėžtos bendros vertybės, bendros nuostatos, kurių nevalia paminti. 

Kol mes sutinkame, kad taisyklės ir teisė yra visiems taikytina vienodai, tokie sprendimai, jų palaikymas ir nepagrįstas adoravimas vien dėl to, kad jie netyčia sutampa su konkrečiomis turimomis pažiūromis, yra labai trumparegiškas.

Lietuva nėra mažesnioji Lenkijos partnerė. Bendra mūsų istorija kartais galėdavo paliudyti priešingai, kai grieždavome antruoju smuiku šiame tandeme, tačiau dabar šios dvi šalys yra lygiavertės valstybės tarptautinėje arenoje, Europos Sąjungoje, kur mūsų balsas ir nuomonė yra verta tiek pat, kiek ir kitų valstybių. Yra itin keista matyti tokio pobūdžio komentarus, kai mūsų istorijoje puikiai žinomas demokratijos stokos ir pasirinkimo laisvių, neapsaugotų nepriklausomos teisminės sistemos, jausmas. 

Lenkija ir Lietuva yra strateginės partnerės ir tas niekada nesikeis. Tačiau žmogaus teisių, teisės viršenybės principų mindymas mums neturėtų būti priimtinas. 

Sprendimai ir išaiškinimai dėl reprodukcinės sveikatos ir abortų ribojimo priimti Konstitucinio Tribunolo yra tiesioginis teisės viršenybės principo sutrypimo padarinys. Kol mes sutinkame, kad taisyklės ir teisė yra visiems taikytina vienodai, tokie sprendimai, jų palaikymas ir nepagrįstas adoravimas vien dėl to, kad jie netyčia sutampa su konkrečiomis turimomis pažiūromis, yra labai trumparegiškas. Pavyzdžiui, hipotetinė situacija: Lenkijoje valdžioje „liberalai“ – tiek prezidentas, tiek parlamentas priklauso nuo „liberalų“ malonės. Pagal anksčiau priimtus PiS sprendimus ir taikant panašią matricą, Lenkija taptų neoliberalmarksistų diktatūra, tiesa? Vadinasi, tokie patys principai ir vertinimas galioja ir atvirkštiniu atveju. Mūsų palaikomų partijų ar politinių jėgų vertybės neturėtų būti įtvirtinamos per Konstitucinio Teismo politizaciją.

Pilėnai degė ne dėl to, kad, kaip sakė LR laikinasis Ministras Pirmininkas S.Skvernelis, jie liko vienui vieni. Pilėnai degė, nes jų gyventojai, kunigaikštis Margiris, bent jau V.Klovos pastatytoje operoje analogišku pavadinimu, nenorėjo vergauti kryžiuočiams. Kalba yra apie principines nuostatas, vertybes, drąsa ir ryžtą. Tad bandyti klaidingai sukurti izoliacijos įspūdį, netiksliai remiantis mūsų kultūrine ir istorine patirtimi yra silpnoka. Lenkija ir Lietuva yra strateginės partnerės ir tas niekada nesikeis. Tačiau žmogaus teisių, teisės viršenybės principų mindymas mums neturėtų būti priimtinas. 

Neteisinga brėžti klaidingą dichotomiją, kurioje Lenkija yra arba sąjungininkai, draugai arba priešai, oponentai, vertybiniai antipodai.

Žinant, kiek mūsų valstybė ir piliečiai aukojo, kad iškovotų tokią laisvę ir galimybę šiomis laisvėmis džiaugtis mums, žinant, kad ir mes neseniai turėjome situacijų, kai norėta politizuoti visuomeninį transliuotoją, turėjome valdančiąją daugumą, kuri kartais buvo linkusi taikyti seno gero buldozerio principą.

Neteisinga brėžti klaidingą dichotomiją, kurioje Lenkija yra arba sąjungininkai, draugai arba priešai, oponentai, vertybiniai antipodai. Yra daug daugiau niuansų, santykiai strateginiame lygmenyje ir vertybių, principų, teisės viršenybės, pagarbos žmogaus teisėms lygmenyje nėra tapatūs ir tolygūs. Teisės viršenybė nėra propagandinė klišė. Jos egzistavimas ir puoselėjimas yra demokratijos garantas – garantas, kad bet kokia valdžia, nepriklausomai nuo jos vertybinių nuostatų, neužgrobs visų valdžios šakų ir tokiu būdu neprimes savo diktato visiems likusiems piliečiams.

Vilniaus liberalaus jaunimo organizacijos pirmininkas, Lietuvos liberalaus jaunimo tarybos seniūnas Umberto Masi