Vyriausybės nusprendė mėnesinį minimalų atlyginimą (MMA) nuo kitų metų kelti nuo 607 iki 642 eurų. Tačiau sprendimas priimtas nevieningai – profesinių sąjungų atstovai MMA kelti norėjo dar daugiau, darbdavių atstovai dėl neigiamų koronaviruso padarinių ekonomikai ir verslams MMA nenorėjo kelti iš viso. Minimalų atlyginimą užaukštinus be darbdavių pritarimo elementariai pasipylė pasiūlymai jį diferencijuoti pagal amžių ar net pagal regioną, nes panašu, kad kitu atveju daliai verslų didesnės minimalios algos našta būtų nepakeliama.
Šiuo metu garsiau skamba pasiūlymas MMA diferencijuoti pagal darbuotojų amžių. Visgi, dažniausiai pirmoji reakcija, kurią galima išgirsti yra neigiama, ypatingai jaunų žmonių. Kaip argumentai vardijami lygių galimybių principai, pabrėžiama neva kilsianti diskriminacija amžiaus atžvilgiu. Tačiau nesuvokiama, kad MMA diferencijavimas padės išsaugoti jauno žmogaus darbo vietą.
Džiaugiamės mažesniu, negu prognozuota BVP kritimu pirmąjį pusmetį, o metinis BVP, panašu, kad netgi kils. Tačiau minimalų atlyginimą kelti pasiryžta aklai, nepažiūrėjus į atskirus sektorius. Labiausiai nuo pandemijos nukentėjo viešbučių, maitinimo, kiti paslaugų sektoriai, kuriuose dažniausiai ir dirba didžiausia dalis jaunimo, kuri uždirba minimalų ar kiek didesnį atlyginimą. Artėjant antrajam karantinui verslai vėl užsidarys arba bent jau sumažins veiklos apimtis. Visus sukauptus rezervus išnaudojus pirmajai viruso bangai valdyti įmonės darbuotojų atleidimų imsis dar drastiškiau, todėl logiškas atrodo ir Lietuvos verslo konfederacijos pasiūlymas padėti vienai iš pažeidžiamiausių visuomenės grupių – jaunimui. Jaunuoliai atsidurs didžiausioje rizikoje pirmieji prarasti savo darbą, visų pirma, dėl mažesnės patirties ar įgūdžių stokos, antra, dėl neva „moralinių“ nuostatų – juk sunkiau iš darbo atleisti žmogų, kuris jau turi vaikų ar netgi būsto paskolą.
Pasiūlymas diferencijuoti minimalų atlyginimą atrodo logiškas net ir ne pandemijos kontekste. Šiuo metu jaunimo nedarbas siekia 13,5 proc., MMA diferencijuojant labai tikėtina, kad jaunimo nedarbas mažėtų. Minimalus atlygis yra mokamas už nekvalifikuotą darbą. Nekvalifikuotas darbas dažnu atveju neatneša didelės pridėtinės vertės ir pačiam darbdaviui, tačiau be jo neišsiversi. Pavyzdžiui, darbdavys neišgali mokėti MMA, bet penkiasdešimčia ar šimtu eurų mažesnį atlyginimą kaip nors išmokėtų. Pagal dabar galiojančius įstatymus pilnu etatu žmogaus darbinti negalėtų arba įdarbintų nepilną darbo dieną ir dalį pinigų mokėtų „vokelyje“. Jei sutiktume su prielaida, kad jaunesni darbuotojai turi mažiau patirties, tačiau kartu ir didesnį potencialą bei geriau juos įtraukti į darbo rinką nei apskritai laikyti be darbo, tada minimalios algos diferencijavimas jaunam žmogui leistų įsidarbinti pas tą darbdavį. Išloštų ir darbdavys, kuris turėtų darbuotoją, išloštų ir jaunuolis, kuriam dėl padidėjusių įsidarbinimo galimybių pavyko įsidarbinti. Taip pat tokiu būdu sumažėtų ir „šešėlio“ rizika, kuri vis dar didelė mūsų regionuose.
Nors šis pasiūlymas kilo dėl nepaprastos epidemiologinės padėties ir iš negeriausių dienų verslams, ypatingai smulkiems, tai nėra naujiena. Tokį modelį jau senokai taiko kai kurios kitos Vakarų Europos valstybės kaip Airija, Jungtinė Karalystė ar Nyderlandai, o pasiūlymas jau ne kartą diskutuotas ir Lietuvoje. Visgi, prieš imantis sprendimų, visų pirma, reikia nuspręsti ko norime siekti – didesnių algų tiems jaunuoliams, kuriems pavyks išsaugoti savo darbo vietas, ar mažesnio jaunimo nedarbo. Jei norime mažesnio jaunimo nedarbo, tada MMA diferencijavimas yra viena iš priemonių to siekti
Lietuvos liberalus jaunimo pirmininkas Lukas Stravinskas