Justinas Stanevičius: Alkoholizmo problema Lietuvoje: sprendimai neveikiantys, o proveržio – nematyti.

Alkoholizmo problema – vienas sunkiausiai įveikiamų iššūkių šių dienų Lietuvos visuomenei, su kuriuo interesų grupės, politikai, visuomenininkai ir sveikatos apsaugos specialistai kovoja jau nuo 1995-ųjų, pasitelkdami pačias įvairiausias priemones – nuo draudimų ar prekybos apribojimų iki akcizų didinimo. Nuo tada alkoholio kontrolės įstatymas buvo pakeistas jau daugiau nei 50 kartų, o alkoholio politika – laipsniškai griežtinama. To rezultatas akivaizdus – akcizo alkoholiui lygis Lietuvoje – didžiausias Europoje, o alkoholio reklama ribojama bene griežčiausiai visoje Europos Sąjungoje. Visgi problema lieka be galo opi, o akivaizdžių pasiekimų bei proveržio šioje srityje nematome net  ir 2017- aisiais.

Tačiau galbūt greitai situacija pasikeis? Dabartinė Lietuvos Respublikos Vyriausybė taip pat siūlo būdus kaip išspręsti alkoholizmo problemą. Ir tai yra puiku! Tačiau ar pasirenkamos tinkamos ir efektyvios priemonės tikslui pasiekti ar vėl grįžtama prie senų ir neveiksmingų draudimų? Kokią žinutę neša siūlomos reformos? Tai yra klausimai, verti platesnės diskusijos.

Šiuo metu Seimui yra pateikti du įstatymų paketai – jie numato steigti specializuotas alkoholio prekybos parduotuves, vėlinti amžių, nuo kurio galima pradėti vartoti svaigalus ir ankstinti laiką, kada draudžiama parduoti alkoholį. Galima teigti, jog paruošti įstatymų paketai parodo akivaizdų valdančiųjų požiūrį į egzistuojančią problemą, alkoholio pramonę bei alkoholizmą, tačiau kur draudimų ir apribojimų sukūryje atsiduria jaunas žmogus, kurį taip pat paliestų planuojamos reformos? Ar planuojami pakeitimai  iš tiesų būtų veiksmingi?

 

 

Pradėkime nuo amžiaus cenzo didinimo. Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, alkoholinius gėrimus draudžiama parduoti asmenims, kurie dar nėra sulaukę 18 metų, taip pat draudžiama gėrimus turėti su savimi ir juos vartoti. Valdantieji siūlo ne kartą nesėkmingai bandytą priimti reguliavimo priemonę, kuri nurodo, kad tik 20 metų sulaukęs asmuo galės įsigyti ir vartoti alkoholinius gėrimus. Taigi, toks draudimas yra nukreiptas prieš visus, nesulaukusius 20 metų, siekiant sumažinti jų suvartojamo alkoholio kiekį. Tačiau ar  tikrai bus pasiekta norimų rezultatų?

Dar vasario mėnesį Valstiečių ir žaliųjų partijos lyderis Ramūnas Karbauskis kreipėsi į liberalų jaunimą, pasak jo, neįvertinantį alkoholio poveikio mūsų visuomenei. Tada Seimo narys dalijosi Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis apie vaikų ir jaunimo nuo 7 iki 17 metų susirgimus dėl alkoholio, registruotus per pastaruosius 15 metų (nuo 2001 iki 2016-ųjų). Jeigu remsimės šiais skaičiais, privalome paklausti – ar Jūs, Ramūnai, manote, kad didesnio amžiaus cenzo įvedimas sumažins geriančių nepilnamečių skaičių? Tikriausiai ne – juk jiems draudimas įsigyti ir vartoti alkoholį galioja jau dabar, tačiau problema vis tiek egzistuoja, o kodėl ir ką dėl to daryti – štai pirmasis klausimas,  į kurį valdantieji privalo sau atsakyti.  Tačiau galbūt vaikomasi netikrų baubų ir orientuojamasi ne į tas grupes, kurioms iš tiesų reikalinga pagalba? Juk 2015 m. atliktame Europos narkotikų ir priklausomybių monitoringo centro tyrime išsiaiškinta, jog pagal jaunuolių alkoholio vartojimo dažnumą per pastarąsias 30 dienų, lietuvaičiai užima paskutiniąsias vietas ir rikiuojasi šalia tokių šalių kaip Švedija, Estija, Islandija ir Norvegija. Be to daugėja jaunuolių, kurie sulaukę 16-os, dar nei karto gyvenime nevartojo alkoholio. Per pastaruosius ketverius metus tokių vaikinų ir merginų skaičius mūsų šalyje išaugo 8 proc. – nuo 5 proc. iki 13 proc. Būtent todėl kyla prielaidos teigti, jog numatomas alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimas atrodo neracionalus ir grįstas abejotinomis prielaidomis apie Lietuvos jaunimo padėtį ir reikalauja gilesnio aptarimo.

Kartu siūlomas pakeitimas parodo ir neigiamą požiūrį į pilnametystės sulaukusį žmogų. Juk civiliniame kodekse yra numatyta, kad asmuo, sulaukęs 18 metų, įgyja visišką civilinį veiksnumą – pareigą atlikti privalomą karinę tarnybą, teisę vairuoti transporto priemonę, teisę pakeisti lytį, galiausiai – įgyjama teisė bei pareiga dalyvauti visų lygmenų šalies rinkimuose. Čia ir klausiame – ar normalu manyti, jog 18 metų sulaukęs žmogus yra pakankamai brandus, kad spręstų valstybės likimą balsuodamas Prezidento, Seimo, Europos Parlamento rinkimuose, galėtų susituokti, ginti tėvynę tarnaudamas kariuomenėje, vairuoti, prisiimti administracinę atsakomybę, tačiau jis nėra pakankamai brandus, kad pats galėtų nuspręsti ar vartoti alkoholį?

Beje, būtina susimąstyti ir apie tai, jog numatomas įstatymo projektas savo ruožtu padidins ir taip nemažą jaunimo nedarbą. Ne paslaptis, kad didžioji dalis jaunuolių, įsidarbinančių puse ar pilnu etatu, uždarbiaujančių vasarą ar laisvu laiku, dirba parduotuvėse, laisvalaikio praleidimo bei maitinimo įstaigose. Tačiau visa tai teks pamiršti, jeigu amžiaus cenzas alkoholio vartojimui bus padidintas iki 20 metų – motyvuojant tuo, kad jaunuoliai negali dirbti su alkoholiu, jie neteks turimo darbo. Būtina atkreipti dėmesį, jog  jauni žmonės paklausti, kodėl vartoja alkoholį, dažniausiai įvardija dvi priežastis, kurių viena – užimtumo trūkumas. Todėl kyla dar vienas klausimas, į kurį valdantieji privalo sau atsakyti – jeigu apribosime galimybę jaunam žmogui dirbti su alkoholiu ir taip sumažinsime jaunimo užimtumą,  kaip galime tikėtis, kad jauni žmonės alkoholio suvartos mažiau? Galbūt netgi sulauksime priešingų rezultatų?

 

 

Trumpai apžvelkime ir kitą siūlymą – ankstinti laiką, kada draudžiama parduoti alkoholį. Pakeitimas, reglamentuojantis alkoholio pardavimo laiką, jau buvo įgyvendintas 2009 metais – prekybos alkoholiu laikas sutrumpintas 3 valandomis – nuo 8 valandos ryto iki 22 valandos. Kokie pakeitimo rezultatai? Statistika rodo, jog jau 2011 m., krizei pasibaigus, oficialus alkoholio suvartojimas grįžo į dar didesnius lygius, nei 2007 ar 2008 metais, kada dar nebuvo įvesti prekybos laiko apribojimai. Taigi, dar vienas klausimas įstatymo projekto rengėjams – kodėl manoma, kad dar labiau sutrumpinus alkoholio pardavimo laiką, bus pasiekta norimų rezultatų, t.y. sumažintas suvartojamo alkoholio kiekis, jeigu tai, tomis pačiomis priemonėmis, nebuvo pasiekta anksčiau?

Tačiau kaip tuomet spręsti problemą, jeigu siūlomi būdai – neveikia? Ekspertų teigimu, draudžiamosios priemonės, priešingai nei socialinės akcijos ir edukacinė veikla, turi labai mažą arba iš viso neturi jokios įtakos visuomenės suvartojamo alkoholio kiekiui mažinti. Alkoholio reguliavimo politikos priemonės, kurios tinkamai šviečia žmones apie jo vartojimo keliamas grėsmes sveikatai ir gyvenimo kokybei, taip pat įrankiai, kurie griežtina esamos tvarkos dėl alkoholio pardavimo priežiūrą, yra daug efektyvesni nei priemonės, siekiančios drausti, neleisti ir kitaip apriboti žmogaus pasirinkimo laisvę ir atsakomybę už savo veiksmus.

Daugelis užsienio ir Lietuvos ekspertų sutaria, jog tik pertvarkant edukacinę sistemą, ieškant pamatinių alkoholio vartojimų šaknų ir skatinant jaunimo užimtumą galima tikėtis teigiamų rezultatų, siekiant sumažinti alkoholizmą. Darbas su regionais, kryptinga kova su nelegalia prekyba alkoholiu ir tinkamos pagalbos suteikimas sergantiems alkoholizmu – štai ko reikia valstybei, siekiančiai išbristi iš alkoholizmo liūno. Galiausiai, būtina gerinti ir ekonominę šalies padėtį – Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis egzistuoja tiesioginis ryšys tarp pajamų ir noro gerti, tad galima daryti išvadą – kuo lietuviai bus mažiau patenkinti dėl gaunamų pajamų ir pragyvenimo sąlygų – tuo labiau gers.

Taigi kova su alkoholizmu – tai ilgas ir kryptingas darbas, kurio šiuo metu pasigendama, ypač taip dažnai keičiant įstatymus ir bandant savaip pakreipti jau sukurtą sistemą, parodant, jog kažkas kažką daro.

Mieli valdantieji, kai suprasite, kad valstybė – ne auklė, kuri privalo nurodinėti, kaip žmonėms gyventi, kada suvoksite, kad draudimai ir apribojimai jau 22 metus neduoda rezultatų, kada pradėsite remtis gerąja kitų valstybių patirtimi, kada statysite ir kursite, o ne griausite ir ribosite, tuomet ir alkoholizmo problema pradės judėti iš mirties taško, o kol kas – nei krust.