Cenzūra – viena didžiausių demokratinių valstybių priešių. Suvaržyta ir valstybės kontroliuojama žiniasklaida, menas ir laisva mintis, ribojama dėl valstybinei ideologijai priešiškų idėjų ar žinių, paverčiami neįgaliais. Nuo minties ir žodžio neįgalumo Lietuva pradėjo bėgti dar XVI amžiuje, kada šalyje įsigalėjo bažnytinė cenzūra – katalikų bažnyčia uždraudė protestantų, antikatalikiškas knygas. XVII amžiuje visų spaudinių, išskyrus bažnytinius, cenzūravimas pavestas Vilniaus universiteto cenzūros komitetui. Atrodo, jog XXI amžiaus Lietuvoje spaudos, žodžio ir minties suvaržymų turėjo nelikti nė kvapo – su cenzūra atsisveikinome prieš 27 metus. Tačiau pastarųjų dienų politikų teikiami pasiūlymai plačiai išskleidžia rankas cenzūrai ir sako: sugrįžk, mieloji, Lietuva nuo šiol turi mąstyti tik pagal taisykles.
Šiandien Lietuvos Respublikos Seime buvo įregistruotos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, kurias inicijavo „valstiečiai“ Dovilė Šakalienė, Zenonas Streikus ir Robertas Šarknickas. Pastarieji siūlo numatyti nuostatą, kad pozityvi informacija turi sudaryti ne mažiau kaip 50 procentų viso spaudos turinio, o pozityvios žinios būtų pateikiamos „informacinės programos pradžioje ar pirmuosiuose leidinio puslapiuose“. Ką tai reiškia?
Tai reiškia vieną milžinišką nesusipratimą – teisininkai griebiasi už galvų, Ramūnas Karbauskis atsisako palaikyti savo bendražygius, visuomenė ir žiniasklaida smerkia, o iniciatoriai nesupranta, kuo įstatymo pakeitimas žalingas , todėl teisinasi viešose erdvėse. O iš tiesų paaiškinti šio pakeitimo absurdiškumą – paprasta.
Visų pirmiausia,siūlomi pakeitimai prieštaraus kitoms to paties įstatymo nuostatoms, pavyzdžiui 4-am įstatymo straipsniui, pavadinimu „Informacijos laisvė“, kuriame teigiama, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Toks siūlymas prieštarauja ir Konstitucijos 44 straipsniui, kur teigiama, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama, o valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių. O valstiečiai išgirdę tokius argumentus ginasi – juk tai nėra cenzūra! Tačiau nors ir bandoma gintis, belieka tik klausti – kaip kitaip turėtų būti vadinamas žiniasklaidos turinio reguliavimas, apsunkinantis kelią neigiamai informacijai? O gal įstatymo iniciatoriai mano, jog skaudūs šaliai įvykiai ar korupcijos skandalai turėtų būti pateikiami džiugiu ir pozityviu tonu?
Liūdna, tačiau nesusipratimų mūsų valstybėje, siekiančių grąžinti cenzūrą, šią savaitę girdėjome ir daugiau. Štai buvusi parlamentarė, nacionaline vertybe save vadinanti Dalia Teišerskytė išrėžė – žurnalistika turėtų tapti labiau propagandine, o žiniasklaida turi tapti valstybės bičiuliu, valstybės šlovintoju, draugu. Tokie žodžiai tik atskleidžia, kad kai kurie politikai vis dar nesuvokia fundamentalių laisvės principų reikšmės visuomenės gerovei ir parodo, jog sovietinis dvelksmas vis dar tvyro laisvame Lietuvos ore. Mūsų visų pareiga šį dvelksmą išvaikyti, o kartu ir tikėtis, jog neegzistuojančių baubų vaikymasis kada nors baigsis.