Lietuvos liberalus jaunimas
  • Kartu net prieš vėją nuo 1991 metų...

  • Kartu net prieš vėją nuo 1991 metų...

Liberalizmas

leidinio-coveris
Įvadas į liberalizmą

LLJ leidinys apie liberalizmą

Liberalizmas – politinė doktrina, ideologija ir politinės filosofijos kryptis, ginanti individualias žmogaus teises, laisvos rinkos ekonomiką su jai būdinga konkurencija, minimalų valstybinį reguliavimą ir nuosaikų reformizmą (darbininkų judėjimo srovę, atmetusią revoliucinį visuomenės santykių pakeitimo būdą, siekiant juos reformuoti) socialinėje srityje. Atsirado XVII a. Didžiojoje Britanijoje, suklestėjo laisvojo kapitalizmo laikotarpiu, tarpukariu patyrė krizę, o po Antrojo pasaulinio karo vėl atgimė.

RACIONALAUS PASAULIO PERTVARKYMO GALIMYBĖ – valstybės valdžia ir politika turi užtikrinti žmonių gerovę, valdžios institutai turi būti atskaitingi ir kontroliuojami piliečių (ne Dievui ir ne Dievo). Žmonės gali tobulinti visuomenę ir valstybę savo nuožiūra.

Liberalizmo istorija prasidėjo Naujaisiais amžiais, suklestėjus Renesansui –  triumfavo laisvės, humanizmo bei lygybės idėjos Europoje, o viduramžiai užleido vietą buržuazinei santvarkai. Liberalizmas atsirado kaip radikalioji absoliutizmo (valstybės valdymo forma, kai aukščiausiosia valdžia priklauso vienam asmeniui – monarchui),  feodalizmo (visuomeninė santvarka, kurios pagrindas – silpnesniojo pasidavimas stipresniojo globai ) bei klerikalizmo (politinė kryptis, siekianti bažnyčios ir dvasininkijos viešpatavimo ar politinės ir kultūrinės įtakos didinimo) kritika iš laisvės ir racionalumo pozicijų. Istorinis liberalizmo pagrindas – turtingos, tačiau beteisės buržuazijos (turtingų miestiečių) kova už savo politines teises ir valdžią, taip  pat mokslo ir pasaulietiškos moralės kritika Bažnyčiai ir religinėms dogmoms (neginčijamiems teiginiams).

Esminis liberalizmo kaip ideologijos proveržis įvyko XVIII amžiuje kartu su Apšvietos epocha. Modernios švietėjų mąstytojų idėjos atsirado kaip priešprieša to meto kilmingųjų privilegijoms ir absoliutinėms monarchijoms – valdovai save įsivaizdavo hierarchinės piramidės viršūnėje, disponavo niekieno nekontroliuojama valdžia ir turėjo „Dieviškąją teisę“ daryti, ką tik panorėję. Praktikoje minėtoji teisė dažnai pasireikšdavo žemesniųjų luomų išnaudojimu, todėl nieko keisto, kad pradėjus stagnuoti ekonomikai ir blogėti bendrai situacijai, žmonių kantrybė galiausiai išseko. Atitinkamai Apšvietos inteligentų idėjos (laisvės, fundamentalios prigimtinės teisės į gyvybę, nuosavybę ir kt., visų lygybės prieš įstatymą, valdžių padalijimo ir t.t.), darėsi vis patrauklesnės.

Taigi, liberalizmas atsirado susiliejus dviem antitezėms (skirtingiems teiginiams):

  1. Pasaulis nepaklūsta neginčytinai dieviškai tvarkai, o politika yra pasaulietinio pobūdžio procesas, vadinasi, visuomenės likimas yra žmonių, o ne Dievo rankose.
  2. Žmogus pats savaime yra vertybė, pati svarbiausia iš visų vertybių (žmogus už jo santykių su aukščiausiomis jėgomis – Dievu ir anapusiniu pasauliu – ribų).

Žmogų pripažinus pačia svarbiausia vertybe, liberalizmo doktrina leidžia padaryti išvadą, kad laisvė – svarbiausias žmogaus tikslas. Žmogui, jo orumui pasibjaurėtinas bet koks engimas ir bet kokia tironija.

Negana to, liberalizmo tėvu vadinamas anglų mąstytojas Džonas Lokas (John Locke) dar XVII amžiuje, naudodamasis žymiąja visuomeninės sutarties (socialinio kontrakto, pagal kurį valstybė gimsta iš žmonių susitarimo su valdovu ir nėra duodama aukštesnių jėgų) bei prigimtinių teisių idėjomis suformulavo mintį – valdžia teisę valdyti įgauna ne iš Dievo ar kito antgamtiško valdžios šaltinio, bet tik iš žmonių sutikimo. Taip pat Džonas Lokas  teigė, jog svarbiausias valstybės uždavinys yra įstatymais saugoti ir ginti tai, kas jau buvo teisėta prieš įstatymą. Absoliutinėmis vertybėmis Dž. Lokas laikė žmogaus teises ir laisves: asmens ir privatinės nuosavybės neliečiamybę, sąžinės, spaudos, draugijų laisvę.

XVIII amžiuje susiformavo politinis liberalizmas, valstybės valdžios būtinumą grindęs prigimtinės teisės (kylančios iš pačios gamtos ir todėl nekintančios – keičiamos ir priklausomos tik žmogaus) ir visuomeninės sutarties teorija (teorija, teigianti, kad valstybė ir teisė atsirado žmonių susitarimo būdu). Svarbiausias valstybės uždavinys – įstatymais ginti ir saugoti tai, kas jau buvo teisėtai prieš įstatymą. Teigiama, jog valdžia turi atlikti „naktinio sargo“ vaidmenį ir nešališko teisėjo funkcijas, nesikišti į ūkinį gyvenimą, ginti žmogaus teises ir laisves. Svarbu ir tai, jog tikima, kad minties laisvės įtvirtinimas negali pateisinti veiklos laisvės nebuvimo.

INDIVIDUALIŲ TEISIŲ NELIEČIAMYBĖ – kiekvienas žmogus nuo pat gimimo turi neatimamų teisių rinkinį (teisė gyventi, orumas, apsauga nuo tironijos). Šių teisių iš jo negali atimti nei visuomenė, nei valstybė.

Visos šios idėjos prasiveržė dviem pagrindiniais įvykiais, kurie yra kone svarbiausi kalbant apie liberalizmo kaip politinės ideologijos istoriją – t.y. Jungtinių Amerikos Valstijų revoliucija ir Didžioji Prancūzijos revoliucija.

Pirmuoju atveju, 1776 m. trylika Didžiosios Britanijos kolonijų Šiaurės Amerikoje JAV nepriklausomybės aktu pasiskelbė nepriklausomomis ir įtvirtino savarankiškumą. 1787 m. JAV Konstitucija, pirmoji Konstitucija pasaulyje, bei 1789 m. išleistas Teisių bilis garantavo fundamentaliausias prigimtines žmogaus bei pilietines teises: susirinkimų laisvę, žodžio laisvę, teisę į nuosavybę ir kt. JAV tuo metu tapo, ko gero, pačia liberaliausia bei moderniausia to meto valstybe pasaulyje, sutvarkyta  pagal švietėjiško modelio idealą.

1789 m. žymi visiems gerai žinomus įvykius Prancūzijoje, kuriuos istorikai vėliau vadins bene svarbiausiu posūkiu žmonijos istorijoje arba liberalizmo triumfu. „Laisvė, lygybė, brolybė!” – tokiu moto vadovaudamiesi Prancūzijos žmonės ėjo į gatves protestuodami prieš šalį apėmusią kilmingųjų luomo tironiją bei absoliutinę monarchiją, didelius mokesčius ir beteisiškumą. Šios revoliucijos metu padėti tvirti pamatai moderniai teisinei valstybei, kokią turime šiais laikais, bei respublikinei valdymo formai.

Pagrindiniai tikslai, kurių XIX a. siekė šiai ideologijai simpatizuojantys žmonės – mažinti valdžios kišimąsi į individo gyvenimą, plėsti pilietines teises ir laisvosios rinkos plėtrą. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje dienos šviesą išvydęs komunizmas (politika ir ideologija, siekianti panaikinti kapitalistinius santykius ir įgyvendinti ekonomines ir socialines Karlo Markso teorijos nuostatas) tapo pakankamai stipria oponuojančia jėga liberalizmui. Kaip vėliau parodys istorija, būtent liberalios demokratijos ir komunizmo kova žymes netrumpą šio šimtmečio laikotarpį, gerai žinomą Šaltojo karo pavadinimu. Socializmo, imperializmo augimas ir keletas svarbių, su Pirmuoju Pasauliniu karu susijusių faktorių amžiaus pradžioje, kiek išblėsino liberalizmo dvasią.

Situaciją dar labiau komplikavo Didžioji depresija, prasidėjusi Jungtinėse Amerikos Valstijose ir vėliau per visą pasaulį nuvilnijusi ūkio krizė, padariusi labai skaudžių ekonominių ir socialinių nuostolių. Liberalios minties šalininkai susilaukė didžiulės kritikos, esą būtent dėl šios ideologijos kaltės bei nekontroliuojamos ekonomikos atsitiko tragedija: be pastovaus pajamų šaltinio palikusi milijonus žmonių bei atnešusi nemažai chaoso į pasaulinę ekonomiką. Klasikinis liberalizmas patyrė krizę – būtent tokiomis aplinkybėmis net ir dauguma pačių liberalų pradėjo palankiau vertinti valstybės kišimąsi į ekonominius reikalus.

Krizė išgyventa ir tarpukario laikotarpiu,  kai be komunizmo atsirado ir fašizmas (kraštutinis nacionalizmas, savo tautą iškeliantis virš kitų), kuris taip pat aršiai kritikavo liberalią mintį dėl pernelyg didelio individualizmo bei nesugebėjimo užtikrinti visuomenės saugumą ekonominėmis ir socialinėmis priemonėmis.

INDIVIDUALI LAISVĖ – visi žmonės gimsta laisvi, gali veikti savo nuožiūra ir būti asmeniškai atsakingi už savo likimą.

Šiai dienai, apibendrinant galima teigti, jog liberalizmas remiasi nuosavybės teisių apsauga, nes individas, neturintis savo privačios nuosavybės, negali būti savimi, savęs realizuoti ir vystyti savo idėjų. Iš esmės, nuosavybės teisių apsauga ir ribota valdžia yra vienintelis būdas pripažinti žmogų kaip moralinį veikėją, o nuosavybės apsauga – laisvės veikti garantas.

Liberalizmas neturi išsamios moralės sistemos. Bet, nors ir pripažindamas įstatymo viršenybės principą, liberalizmas teigia, kad įstatymas neturi būti naudojamas diegti moralei, nes teisė ir moralė yra atskiri dalykai. Verta paminėti ir tai, jog niekas nežino, kas yra objektyvi (t.y. vienintelė teisinga) moralė (o jei ir yra, teisės tikslas yra leisti rinktis). Žmogus negali būti moralus per prievartą, nes moralė pasiekiama tik per laisvę. Liberalizmas taip pat remiasi subjektyvumu ir individualizmu. Tai reiškia, kad kiekvienas iš mūsų težinome, ko norime, ir skirtingus dalykus vertiname skirtingai. Individualizmas prideda, jog kiekvienas iš mūsų esame savarankiška asmenybė (mąsto ir veikia tik žmogus), kiekvienas iš mūsų esame skirtingas (skirtingų norų ir sugebėjimų). Todėl vienų žmonių gėrio negalima (ir neįmanoma) lyginti su kitų.

Liberalizmas pasisako už toleranciją – toleruoja kitaip mąstančius (t.y. neleidžia riboti ir diskriminuoti jų teisių įstatymu), laisvė turi būti net ir tiems, su kuriais nesutinkama. Tačiau liberalizmas netoleruoja nuosavybės teisių pažeidimo. Ir tolerancija nereiškia, kad liberalai (kiekvienas asmeniškai) viską mėgsta, ar kad nerodo nepasitenkinimo.

Lietuvos liberalus jaunimas, Visos teisės saugomos ©