Lietuvos liberalus jaunimas
  • Kartu net prieš vėją nuo 1991 metų...

  • Kartu net prieš vėją nuo 1991 metų...

Istorija

Lietuvos liberalus jaunimas iki 2000-ųjų metų

Pačioje pradžioje Lietuvos liberalus jaunimas tikrai nebuvo toks, koks yra dabar. Tais metais, kai prasidėjo pirmosios organizacijos užuomazgos, Lietuva vis dar įėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Tačiau, nors ir netekusi nepriklausomybės ir savarankiškumo, Lietuva drąsiai žengė pirmuosius žingsnius link išsivadavimo ir savarankiškumo: kūrėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, aktyviai veikė Lietuvos laisvės lyga, tautinio ir kultūrinio tipo pogrindinės organizacijos, išauginusios ne vieną aktyvų nepriklausomos Lietuvos visuomenės veikėją.

Būtent tuos laikus,1988-ųjų pradžią, galime laikyti ir dar vienos organizacijos – Lietuvos liberalaus jaunimo – ištakomis. Vilniaus Universiteto (VU) Rektorato posėdžių salėje imtos rengti studentų ir kitų liberaliai mąstančiųjų – filosofo Arvydo Šliogerio, profesoriaus Vytauto Radžvilo, sociologo Aleksandro Dobrynino, politiko Kazio Bobelio, filosofo Arūno Degučio – diskusijos. Jų metu kalbėta visuomenės sąjūdžio, valstybės, žmogaus teisių bei laisvių temomis.  Vėliau šios grupės branduolys įkūrė ir Vilniaus Universiteto Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (VU LPS) studentų koordinacinę tarybą, kuriai vadovavo Gintaras Steponavičius.

Ankstyvaisiais metais susirinkimai dažniausiai telkėsi ties diskusijomis ir pokalbiais. Kaip pasakoja organizacijos įkūrėjai, esminis klausimas sukosi apie valstybės ir individo santykį, valstybės galias, pilietinę visuomenę bei opoziciją totalitarizmui. Buvo kviečiami tuometiniai profesoriai pristatyti liberalizmo ideologiją, jos santykį su kitomis. Kalbėta apie Džono Loko, Tomo Hobso tekstus ir jų mintis, diskutuota apie tai, kuo skiriasi kontinentinis ir britiškasis, anglosaksiškasis liberalizmas.

Iš nedidelių susitikimų išaugo didelė organizacija. Dar 1991 sausio 12 d. 14 žmonių susirinko į Vilniaus liberalaus jaunimo klubo (VLJK) steigiamąjį susirinkimą, kuriame pirmosios liberalaus jaunimo organizacijos Lietuvoje pirmininku tapo Darius Laurinavičius. Ėmus kurtis liberalų partijos užuomazgoms, nesnaudė ir jaunimas. Kaip pasakoja vienas pirmųjų liberalaus jaunimo sumanytojų Kazys Preikšas, idėja įkurti nacionalinę jaunimo organizaciją, kuri veiktų atskirai nuo partijos, gimė einant iš Lietuvos liberalų sąjungos steigiamojo suvažiavimo Gintarui Steponavičiui.

Taigi, jau 1991 m. liepos 9 d. viename iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio laikraščių „Atgimimas“ buvo išspausdintas VLJK atsišaukimas į Lietuvos jaunimą. Jis kvietė vienytis į respublikinę liberalaus jaunimo organizaciją. Tų pačių metų lapkričio 30 d. – gruodžio 1 d. įvyko Steigiamoji nacionalinės liberalaus jaunimo organizacijos Sueiga, kurioje dalyvavo ne tik vilniečiai, bet ir jaunimas iš Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir kitų Lietuvos miestų. Pirmuoju organizacijos pirmininku vėlgi buvo išrinktas Darius Laurinavičius, Tarybos nariais – A. Andrijauskas, J. Brazaitytė, J. Čekuolis, D. Čepas, D. Kraulytė, R. Peškaitis, V. Pikturna, G. Potašenko, K. Preikšas, G. Steponavičius, L. Varanavičius, V. Vilutis. Tuometinė veikla sukosi aplinkui susitikimus-diskusijas su Lietuvos laisvos rinkos instituto ekspertais, buvo pradėti pokalbiai apie tarptautines organizacijas ir imti megzti ryšiai su jomis, organizacijos nariai dalyvavo tarptautiniuose projektuose. LLJ Taryba kreipėsi į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą dėl konstitucijos reformos, kalbėta apie Lietuvos kariuomenės bei tautinių mažumų problemas, buvo pasirašyta deklaracija dėl Lietuvos jaunimo organizacijų koordinacinės tarybos kūrimo – jaunimo skėtinės organizacijos, šiuo metu išaugusios į Lietuvos jaunimo tarybą, steigimo, patvirtinti iki dabar išlikę renginiai kaip LLJ Vasaros mokykla. Taip pat kartu su agentūra „SOS vaikai“ buvo rengtos Kalėdinės akcijos, užsiimta kita labdarine veikla. Svarbu paminėti tai, kad balandžio mėnesį buvo pradėtas leisti informacinis biuletenis, laikraštis „Kelyje“, skelbęs ne tik apie svarbiausius organizacijos įvykius ar veiklas, bet ir sveikinęs organizacijos narius vestuvių ar „aplankiusių gandrų“ proga.

Steigiamojoje Sueigoje iškilo būtinybė išsirinkti ir organizacijos pavadinimą – pakrikštyti naujai susibūrusių žmonių grupę. Siūlyta galybė variantų, vienas iš jų – Lietuvos jaunųjų liberalų sąjungos pavadinimas, tačiau organizacijos krikštatėviu tapo Kazys Preikšas, lėtai pakilęs iš savo vietos ir garsiai pareiškęs: „Tebūnie Lietuvos liberalus jaunimas…“. Taip gimė pirmoji LLJ tradicija – atkakliai saugoti pavadinimą tiesiog „Lietuvos liberalus jaunimas“ be jokių papildymų, tokių kaip „organizacija“, „sąjunga“, „susivienijimas“ ar „judėjimas“. Tai pavadinimas, išsaugojęs ir savyje įkūnijęs pačią laisvės ir jaunimo idėją.

Kaip pasakoja pats Kazys Preikšas, jam tuo metu šis pavadinimas pasirodė paneigiantis struktūrą, bet tuo pat metu išlaikantis individo reikšmę. Kazio Preikšo žodžiais, tai buvo nepriklausomos ir savarankiškai sprendžiančios, kas yra teisinga, chebros jausmas. Svarbu buvo ir tuometinė aplinka – organizacijos nariai, sako, buvo pavargę nuo „komjaunuolių“ ir panašaus tipo organizacijų. O santykyje su partija svarbiausia buvo remti idėjas, o ne struktūrą. Todėl liberalus jaunimas, aktyviai reikšdamas savo poziciją, turėjo įtakos tuometinei Lietuvos liberalų sąjungai, tačiau išliko ištikima nepriklausomybei.

LLJ gyvavimo pradžioje simbolikos neturėjo, tačiau 1992-aisiais metais po ilgų kūrybinių kančių buvo nutarta, kad LLJ simboliu taps paukštis. Andriaus Buldygerovo pasiūlytas mėlynos žuvėdros geltoname fone piešinys buvo patvirtintas LLJ simboliu. Žuvėdra pasirinkta neatsitiktinai – tai vienintelis paukštis, kuris skrenda net prieš vėją. Kaip ir Lietuvos liberalus jaunimas.

1992 ir 1993 metais organizacijos pirmininku išrinktas Gintaras Steponavičius, jau tada prisipažinęs, kad siekia tapti profesionaliu politiku. Šiuo laikotarpiu užmegzti tarptautiniai ryšiai, vyko stambūs projektai. Vienas jų – pirmas Lietuvoje rašto darbų konkursas jaunimui „XXI amžiaus Vyriausybė“ bei pirmasis F. Naumano fondo Lietuvoje organizuotas seminaras. Verta paminėti ir tai, kad nuolatos vyko LLJ Tarybos posėdžiai, kuriuose buvo priimami sprendimai dėl organizacijos renginių, pareiškimų ir pasisakymų, taip pat LLJ Vasaros stovyklos bei LLJ Vasaros mokyklos, „Rudeniniai šaukimai“ tapo vienais iš svarbiausių renginių rudenį, nariai aktyviai dalyvavo tarptautiniuose projektuose bei susitikimuose, 1993 metais LLJ jau turėjo oficialius organizacijos marškinėlius, tuo metu kainavusius 15 Lt, bei buvo priimtas į IFLRY gretas – tapome pirmąja organizacija iš buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos.

1994 metais organizacijos pirmininku tapo Jonas Čekuolis. Tų metų pradžioje iškilo poreikis peržiūrėti LLJ ir Lietuvos liberalų sąjungos sanykius. LLJ siekė apsispręsti dėl savo pobūdžio ir paskirties – likti prie tarpusavio priklausomybę suponuojančio modelio ar pereiti prie visiško savarankiškumo, bei santykio su politika apskritai. Kitų metų viduryje vykusioje penktojoje LLJ Sueigoje buvo pareikšta, kad LLJ bendradarbiauja su politinėmis jėomis, kurių tikslai, nuostatos ir veikimo būdai prisideda prie liberalios demokratijos ir pilietinės visuomenės kūrimosi šalyje, nuosekliai laikomasi principo „Parama ne struktūroms ar asmenybėms, parama jų idėjoms bei iniciatyvoms“, o glaudžiausiu bendradarbiavimo parneriu tradiciškai yra Lietuvos Liberalų Sąjunga. Taip pat buvo aktyviai kritikuojama LiJOT veikla dėl distancijos nuo valstybės struktūrų, politiško neutralumo nesilaikymo, netinkamo informacijos keitimosi. To pasekoje, LLJ buvo sustabdęs savo narystę LiJOT daugiau nei trims mėnesiams.

Laikraštis „Kelyje“ augo – nuo pirmų dviejų puslapių, 1994-ųjų gale jau turėjome 14 puslapių įvairiausiomis temomis.

1995 metų veiklos programoje buvo numatyta renginio „Jaunųjų politikų mokykla“ tąsa, Vasaros stovyklos rengimas, pavasariniai ir rudeniniai šaukimai, kalėdinės ir velykinės labdaros akcijos, krepšinio turnyrai, o viso to įgyvendinimas užgulė naujai išrinkto LLJ pirmininko Mindaugo Norvaišio pečius. Tais metais organizacijos skyriuose vyko „Vinco Kudirkos“ skaitymai – seminarai apie liberalizmo tradiciją ir istoriją Lietuvoje, numatytas konkursas vyresniųjų klasių moksleiviams „Lietuva prie 2000-ųjų metų slenksčio“, veikė Informacinis-analitinis centras, rinkęs informaciją apie politines partijas, visuomenines bei jaunimo organizacijas, statistinius duomenis apie Lietuvos ūkio būklę, archyvavęs straipsnius ir kt, Gintaro Steponavičiaus iniciatyva susitikimus organizavo LLJ „signatarų klubas“, kuriuose rinkos to meto organizacijos senieji nariai – „senieji vilkai“. Tų pačių metu pradžioje, pagerėjus santykiams su LiJOT, šios organizacijos pirmininku buvo išrinktas LLJ narys Algirdas Augustaitis, o LLJ aktyviai tęsė savo pozicijos formavimą jaunimo politikos, Seimo ir savivaldybės rinkimų klausimais.

1996 metais LLJ pirmininku tapo Remigijus Šimašius, jau tada pabrėžęs, kad LLJ yra ta organizaicja, kurioje nėra prisitaikėliškumo, kuri vienija energingiausius to meto jaunuolius, nepaisant to, joje trūksta atsakomybės ir dažnu atveju veiklumo. Tų metų Sueigai buvo pateikti valstybinės kultūris politikos nuostatų metmenys, diskutuota dėl LLJ ir liberalų partijos vidinių santykių, LLJ įsitraukimo į politinę veiklą ir jos organizavimą.

Iki pat 2001 metų LLJ vadovavo pirmosios moterys pirmininkės – Ingrida Bilaišytė-Davidson ir Neringa Morozaitė, tęsusios tiek organizacijos tradicijas, tiek dirbusios ties skyrių steigimu ir liberalios minties atstovavimu politinėje ir visuomeninėje platformose.

Lietuvos liberalus jaunimas, Visos teisės saugomos ©