Šiandien minime įsimylėjėlių dieną – šluojam iš prekybos centrų gėlių puokštes, vaikštom į romantiškus pasimatymus ir dovanojam vieni kitiems saldžias dovanas. Tačiau visoje šioje širdelių jūroje pamirštame, kad ne visos Lietuvos poros gali lygiavertiškai džiaugtis laisve mylėti. Taigi kada, jei ne per meilės dieną, geriausia kalbėti apie civilinės partnerystės poreikį?

Homoseksualių žmonių padėtis visuomenėje visada buvo kontraversiškas klausimas, dažnai palydimas ne faktais ar argumentais, o paprasčiausiai emocijomis. Dažnai iš LGBT judėjimo oponentų pasigirsta tokios frazės, kaip „tegul tie gėjai daro ką nori, kas jiems trukdo, svarbu tegul nesirodo“. Tokiais momentais labai svarbu pabrėžti, jog civilinės partnerystės palaikymas – ne kažkokių papildomų teisių noras ar siekis būti iškeltiems aukščiau kitų visuomenės grupių. Tai, elementariai, priemonė, kuri užtikrintų, jog visos poros prieš įstatymą būtų lygiavertės, diskusija čia ir turėtų suktis apie lygybę, o ne vienos grupės iškėlimą virš kitos. Nors Lietuva su laiku darosi vis labiau tolerantiška homoseksualių asmenų atžvilgiu, šimtai porų vis dar neturi galimybių teisiškai reglamentuoti savo santykius. Nesitiki, kad šis scenarijus iš 21-ojo amžiaus Europos Sąjungos valstybės.

Ar kada pagalvojote, su kokiomis problemomis susiduria poros, kurios prieš įstatymą nepripažįstamos kaip šeima? Ir visai nesvarbu, jei partneriai gyvena kartu nors ir dvidešimtmetį, oficialiai jie traktuojami kaip du atskiri asmenys, kurių nesieja jokie ryšiai. Kitaip tariant, jų interesai negali būti atstovaujami bendrai, šeimos institutas jų negina. Lietuva, nepripažindama homoseksualių porų kaip šeimos, atima iš ilgamečių partnerių tokius, rodos, įprastus dalykus, kaip teisę į palikimą ar teisę gauti informaciją apie savo partnerį. Ištikus nelaimei ir vienam iš poroje esančių asmenų esant kritinėje būklėje, informaciją apie jį gali gauti tik šeimos nariai. Šeimos, kuri mūsų suvokimu sudaroma tik iš vyro ir moters. Homoseksualioms poroms nelygiavertiškai taikomos ir socialinės garantijos – vieno iš partnerių ligos ar mirties atveju, jeigu jis yra apdraustas, kitas asmuo negali pasinaudoti jo draudimo fondu ar gauti našlystės pensiją. Mes galime nepritarti, turėti skeptišką nuomonę ties LGBT judėjimu, bet ar sąžininga tokiems pat Lietuvos piliečiams užkirsti kelią į orų bei patogų gyvenimą?

„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“ – rašoma Konstitucijoje. Prisidengdami šia eilute, dauguma LGBT judėjimo oponentų pasisako prieš lygias teises homoseksualiems asmenims. Būtent dėl to vis dar gyvename su požiūriu, kad šeimą reikia saugoti nuo nebūtų pavojų. Toks populistinis mąstymas skaldo visuomenę, sudaro neaiškias iliuzijas ir iš homoseksualių porų stato grėsmę tradicinėms šeimoms. Tuo tarpu minėtoji mažuma tiesiog nori lygių teisių. Taip paprastai. Visai neseniai Konstitucinis teismas nusprendė, kad Lietuva turi pripažinti užsienyje sudarytas tos pačios lyties santuokas, taip pat pabrėžė, kad šeimos samprata yra neutrali lyties požiūriu. Tai didelis žingsnis pirmyn, ir nors sprendimas sulaukė daug neigiamų reakcijų, Konstitucinio teismo išvados parodė, kad po truputį atsisakome atgyvenusios šeimos sąvokos. Ir tai jokia ne grėsmė, o galimybė Lietuvai, nes mūsų netolerancija atsiperka labai brangiai.

Lietuva, neturėdama tolerantiško partnerystės instituto, mažina savo, kaip konkurencingos valstybės šansus. Stambūs investuotojai, besirinkdami plėtros taškus, atsižvelgia ne tik į ekonominius rodiklius, bet ir į socialinius. Vis dar homofobiška Lietuvos teisinė sistema tikrai neprideda mums taškų. Galiausiai, tolerancijos trūkumas skatina emigraciją, kurios bijome kaip velnio, bet darome per mažai, kad tai stabdytume. Jauni, talentingi, netradicinės orientacijos žmonės, logiška, mieliau rinksis kitas Vakarų Europos valstybes, kur savo santykius galės teisiškai reglamentuoti

Ar visi šie argumentai nauji? Tikrai ne, apie civilinės partnerystės poreikį šnekam ne pirmus metus, tačiau politinės valios šiam klausimui Lietuvoje vis dar trūksta. Galbūt netrūktų, jeigu suvoktume, kad klausimas liečia visus. Civilinė partnerystė lygiai taip pat aktuali ir heteroseksualioms poroms, kurios pasirenka negyventi santuokoje, bet siekia kokybiško interesų gynimo sau ir savo vaikams. Tokių porų Lietuvoje kasmet daugėja, ką darysime, kad užtikrintume jiems lygybę prieš įstatymą?

Kai šiandien skųsitės savo antrajai pusei dėl per mažai įmantrios dovanos Valentino dienos proga, prisiminkite, kad šimtai porų Lietuvoje susiduria su daug didesnėmis problemomis. Diskriminacija ir lygybės prieš įstatymą neužtikrinimas – daugumos homoseksualių porų kasdienybė. Ir net jeigu šis klausimas didelės dalies žmonių neliečia asmeniškai, vadovautis daugumos principu čia tiesiog negalima. Tik užtikrindami mažumų teises priartėsime prie demokratiškos ir vakarietiškos valstybės modelio. Ir vaikų tokioje valstybėje tikrai niekas nevogs.  

Teresė Škutaitė

Lietuvos liberalaus jaunimo pirmininkė

Rašyk komentarą