mykolas
Data: gegužės 3, 2017 Tema: Politinės aktualijos

Šių metų balandžio 12 dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūno Ramūno Karbauskio pristatytam Konstitucijos 55 ir 57 straipsnių pakeitimo projektui, kuriame numatoma sumažinti Seimo narių skaičių iki 101. Teikiamu projektu siūloma, kad parlamentarai būtų renkami mišria rinkimų sistema, o Parlamento rinkimai būtų perkelti į pavasarį ir vyktų kovo mėnesį. Ir nors tokie pasiūlymai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip patrauklus būdas mažinti biurokratiją, tačiau panašu, kad toks drastiškas parlamentarų skaičiaus sumažinimas yra neįvertintas ir gali turėti neigiamų pasekmių Lietuvos politinei sistemai. Būtent todėl verta labiau įsigilinti į projektą ir pabandyti išnagrinėti galimus pasiūlymo rezultatus

 

Pradedant svarstyti galimus priimtos pataisos rezultatus, Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio išsakyti argumentai, dėl rinkimų datos ankstinimo atrodo pakankamai racionalūs. Pagal dabartinę tvarką, dar spalio mėnesį išrinkti nauji Seimo nariai, naujai sudaryta ir patvirtinta Vyriausybė turi iš karto kibti į vieną iš svarbiausių darbų – metinio valstybės biudžeto svarstymą. Ir šiuo  atveju tenka sutikti su Premjeru S. Skverneliu – du mėnesiai – tai tikrai nėra laikotarpis, per kurį naujai išrinkta valdžia galėtų kokybiškai ir efektyviai paruošti, įsigilinti, išdiskutuoti ir patvirtinti naują metinį valstybės biudžeto projektą. Todėl idėja perkelti Parlamento rinkimus į kovo mėnesį yra pakankamai apgalvota. Kita vertus, daugiau prieštaravimų kyla dėl neobjektyvaus ir neproporcingo Seimo narių skaičiaus mažinimo.

 

Projekto iniciatoriai teigia, kad nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, dėl didėjančios emigracijos gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo apytiksliai nuo 3,7 milijono 1991 metais iki apytiksliai 2,8 milijono šiandien, ir dėl to tautos atstovų skaičius turėtų atitinkamai mažėti. Su emigracijos faktu ar mastu tikrai nesiruošiu ginčytis, tačiau yra verta priminti gerbiamiems tautos atstovams, kad net ir šalį palikęs Lietuvos Respublikos pilietis turi pilną teisę balsuoti Seimo rinkimuose. Todėl galbūt problema nėra tame, kad Lietuvoje gyvena mažiau žmonių, o ta, kad piliečiams užsienyje nėra sudarytos palankios galimybės balsuoti Seimo rinkimuose ir išsirinkti savo atstovus parlamente. Alternatyvus siūlymas Seimo narių skaičiaus mažinimui – Vyriausybei dėti pastangas skatinant piliečius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje įsitraukti į politinę diskusiją, išsakyti savo nuomonę Seimo rinkimuose taip įpareigojant Seimo narius būti atskaitingais rinkėjams ir visuomenės interesui.

 

Antra, gyventojų skaičiaus mažėjimo argumentas rinkimų kontekste yra iš esmės klaidingas. Kaip yra žinoma, balsuoti rinkimuose gali kievienas Lietuvos Respublikos pilietis, rinkimų dieną sulaukęs 18-os metų. Todėl nors ir spartus gyventojų skaičiaus mažėjimas Lietuvoje indikuoja nemažą problemą, rinkimų kontekste verta žiūrėti į tai, kaip kito galinčių balsuoti piliečių skaičius. Vyriausiosios Rinkimų Komisijos duomenys rodo, kad 1993 metų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose balsavimo teisę turinčių piliečių buvo 2,586 milijono, o piliečių, turėjusių balsavimo teisę 2016 metų Seimo rinkimuose buvo 2,514 milijono. Taigi dėl to, kad rinkėjų skaičius per 23 metus sumažėjo vos daugiau nei 3 procentais, Vyriausybė pritaria projektui, kuriuo atsisakytume 28 procentų parlamento narių. Panašu, jog tai be galo neproporcingas sumažinimas, tiesa?

 

Neaptartas klausimas lieka – o kas pasikeis priėmus Konstitucijos pataisas? Visų pirmiausia, nemažinant minimalaus rinkiminio slenksčio (kuris šiuo metu yra 5 procentai balsų) didėja šansas, kad kai kurios idėjos ar visuomenės grupės būtų mažiau ar iš vis nereprezentuojamos nacionaliniu lygmeniu, kadangi nesurinktų pakankamo balsų skaičiaus. Tuo metu kitos partijos gautų neproporcingai daug atstovų Parlamente vien peržengusios minimalų slenkstį. Antra, mažinant vienmandačių apygardų skaičių nuo 71 iki 51, tektų iš naujo perbraižyti apygardų ribas tiek miestuose, tiek rajonuose. Atsiveria didelė grėsmė  procesui, vadinamam džerimanderingu – šio proceso metu, apygardų ribos yra perbraižomos vienos ar kitos politinės partijos ar jėgos naudai, kad tokiu būdu gautų kuo daugiau balsų rinkimuose. Trečias aspektas – didesnė korupcijos grėsmė. Drastiškai sumažinus Seimo narių skaičių tampa daug lengviau nelegaliai paveikti mažesnį parlamentarų skaičių ir tokiu būdu priimti ar inicijuoti sprendimus savo naudai.

 

Galiausiai, argumentų daug ir jų vienoje pozicijoje jų neišsakysi, tačiau kuo labiau gilinamasi į problemą, tuo labiau tampa akivaizdu, kad Seimo narių skaičiaus mažinimas yra trumparegiškas ir iki galo neapsvarstytas sprendimas – esminių objektyvių priežasčių, dėl ko turėtume didinti ar mažinti Seimo narių skaičių, kaip ir nėra. Nebent valdančioji dauguma yra numačiusi tikrai reikalingų Lietuvai reformų, kurios garantuotai bus nepopuliarios, tuomet toks sprendimas padės paslėpti nepopuliarius sprendimus. Būtent tada ir reiktų pagalvoti, ar galimos grėsmės nėra per didelės, jeigu jos realizuotųsi.

Rašyk komentarą