14517628_10207214619825796_5386014698162457657_n
Data: balandžio 20, 2017 Tema: Politinės aktualijos

Balandžio 20-oji visame pasaulyje yra minima kaip kanapių kultūros diena. Daugelyje pasaulio valstybių įvairūs šio augalo entuziastai susirenka ir viešai bando apšviesti likusią visuomenę apie kanapės vartojimo privalumus. Tačiau daugelyje valstybių šis kasmetinis renginys susiduria su likusios visuomenės pasipriešinimu dėl klaidingo požiūrio į narkotines medžiagas.

Karas prieš narkotikus

Klaidingo požiūrio į narkotikus pavyzdys – 1971 metais JAV pradėtas karas prieš narkotikus, sulaukęs netikėtos atomazgos. JAV vykdytos narkotikų draudimų politikos rezultatu tapo nesugebėjimas pažaboti narkotikų vartojimo, taip pat stipriai išaugo asmenų, nuteistų už narkotikų laikymą ar vartojimą, skaičius. Taip pat  išaugo ir kovos su narkomanija kaštai, padidėjo narkotikų kartelių įtaka. Taigi galima teigti, jog tokios politikos pavyzdys ne tik neišsprendė problemos, tačiau ir parodė, kad kova yra pralaimima. Dėl šios priežasties, palaipsniui tokios taktikos atsisakyta ir nuspręsta marihuaną laipsniškai legalizuoti.

Nors dalis valstybių, kaip Nyderlandai arba Urugvajus, pasuko racionaliu, laipsniško legalizavimo, keliu, tačiau daugelis valstybių, ignoruodamos JAV patirtis, toliau tęsia savo karus. Lietuva – viena iš jų. Nors daugumoje valstybių narkotinių medžiagų mažų kiekių disponavimas savoms reikmėms nėra baudžiamas, Lietuvoje už tai gali grėsti net laisvės atėmimo bausmė.

Tačiau akivaizdu, jog svarbu kalbėti ne tik apie marihuanos, gydančios ar susilpninančios kai kurių ligų simptomus, vartojimą. Politinėse diskusijose, įstatymų svarstymuose pamirštamas vienas svarbus klausimas – kodėl žmonės apskritai vartoja įvairias narkotines medžiagas ir kas priveda prie priklausomybės?

Priklausomybės baubas

Priklausomybė – tai sveikatos sutrikimas, įvardijamas kaip liguistas polinkis kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medžiagą pakartotinai neribotą kiekį kartų.  Priklausomybės gali būti dvejopos – fizinės ir psichologinės. Ir kiekvienas iš mūsų su jomis kasdien susiduriame – kava, alkoholis, cigaretės ar net socialiniai tinklai. Kiekviena priklausomybė, nepriklausomai nuo jos tipo, yra mums žalinga, tačiau mes esame įpratę šias priklausomybes skirstyti į baisias ir… mažiau baisias. O kur ir kodėl mes nubrėžiame ribą?

Kai kurie ribą brėžia ties fizine priklausomybe, tačiau kodėl mes išbraukiame iš draudžiamųjų sąrašo tokias medžiagas kaip nikotinas (tabakas) arba etanolis (alkoholis)? Juk būtent šios medžiagos nusineša žymiai daugiau gyvybių nei „baisiausios“ iš visų – narkotinės. O gal visgi didesnę grėsmę kelia psichologinė priklausomybė? Nors pasitaiko pavienių atvejų, tačiau visuotinai neįžvelgiama grėsmė kalbant apie priklausomybę kompiuteriniams žaidimams arba patologišką norą apsipirkinėti, tiesa?

Tačiau visuomenės vadinamoji riba tampa neaiški net ir svarstant dabar draudžiamų narkotikų klausimą. Medicinoje naudojami opiatai, tokie kaip morfijus ar net heroinas yra legalūs, o į palaipsniui vis labiau pripažįstamus medicininių kanapių preparatus vis dar žvelgiama skeptiškai. Kodėl? Ar dėl to kalta baimė tapti priklausomu? Ne vienam žmogui yra tekę gydytis ligoninėje, o kai kuriems yra tekę vartoti stiprių skausmą malšinančių vaistų, kaip morfinas. Kodėl beveik nėra pasitaikiusių išsivysčiusios priklausomybės atvejų nuo šių medikamentų? Į šį klausimą gali atsakyti… žiurkės!

Žiurkių parkas

1970-aisiais kanadietis psichologas B. Alexanderis atliko tyrimą su žiurkėmis, kuris parodė, jog ne pačių medžiagų sudėtyje esantys elementai, o būtent socialinis faktorius gali lemti tikrąsias narkomanijos priežastis. Tyrimo metu buvo imituotos dvi „realybės”: pirmosios metu žiurkė narvelyje gyveno viena ir turėjo pasirinkimą – vartoti paprastą vandenį arba morfiną. Antrosios realybės atveju, žiurkės buvo apgyvendinamos erdviame narvelyje su daugybe pramogų ir kitomis žiurkėmis. Joms buvo duodamas tas pats pasirinkimas.

Izoliuotos narvelių gyventojos labai greitai įniko į priklausomybę narkotikams, o vadinamojo žiurkių parko gyventojos – absoliučiai ignoravo narkotikus. Net sukeitus žiurkes buvo matoma panaši tendencija: izoliuotos žiurkės įjunko į priklausomybę, o perkeltosios į parką, nors ir toliau vartojo morfiną, tačiau žymiai mažesniais kiekiais, nes siekė atlikti savo socialines funkcijas.

Reziumė

Taigi, kokias išvadas galima pritaikyti mūsų visuomenei ir ką mes, kaip bendruomenė, darome ne taip?

Pirmiausia, JAV ir kai kurių kitų valstybių atvejis parodo, jog griežtos priemonės siekiant pažaboti narkomaniją neveikia ir tik dar labiau paaštrina egzistuojančią problemą. Prisiminus bandomųjų žiurkių atvejį, gautą tyrimo rezultatą nesunku pritaikyti ir žmonėms.

Žmogus dabartiniais apribojimais ir egzistuojančiomis sąlygomis taip pat uždaromas į savotišką narvelį. Tačiau čia, dėl noro užsimiršti apie kamuojančias problemas ir tiesiog apsvaigti, žmogus patenka į kalinimo įstaigą greta įvairaus plauko nusikaltėlių. Jo gyvenimas – sugriautas, o išėjęs iš kalėjimo toks žmogus jau nebegali grįžti prie įprasto gyvenimo ritmo, dėl jį purvinančios teistumo dėmės. Izoliacija, kreivi žvilgsniai tokį žmogų skatins išeities ieškoti ten kur ją rado anksčiau – narkotikuose. Savo nesupratingumu mes galime prisidėti prie narkomanijos problemos išsikerojimo. Tačiau ką tada daryti?

Galbūt pagaliau atėjo laikas suprasti, jog priklausomi narkotikams žmonės yra ne nusikaltėliai, o ligoniai, kuriems reikia pagalbos, o ne bausmės? Mūsų tamsumas ir stereotipų iškėlimas aukščiau mokslinių tyrimų ir statistikos neleidžia judėti į priekį, trukdo priklausomybės paliestiems žmonėms padėti, nepaverčiant jų sunkiais nusikaltėliais. Džiugu, kad visuomenėje daugėja žmonių pasisakančių už narkotikų dekriminalizavimą ir tai  nėra vien asmenys, kurie vartoja narkotines medžiagas. Todėl paklauskim savęs, kas mus iš tiesų valdo – stereotipai ar blaivus protas?

Rašyk komentarą