Data: rugsėjo 27, 2016 Tema: Politinės aktualijos

Tardama šiuos žodžius, pirštu grūmojo motina pelėda pelėdžiukams, nenorėjusiems mokytis skaityti. Senosios animacijos herojei atrodė akivaizdu – kam atidėlioti darbus, jeigu yra galimybė padaryti juos nedelsiant? Taip, tam reikia valios ir ryžto, susikaupimo ir dėmesio, tačiau tokiu būdu galima pasiekti geriausių rezultatų tiek trumpajame, tiek ilgajame laikotarpyje.

Drįstu teigti, kad motina pelėda pagrūmotu pirštu ir Seimo nariams, nuo 2002-ųjų metų nepriimantiems sprendimo dėl civilinės partnerystės įteisinimo Lietuvoje. Ne tik pagrūmotų, bet dar ir argumentus išvardintų.

Pirmasis jų nugula sąvokos apibrėžime. Jis teigia, kad civilinė arba registruota partnerystė – tai teisinis statusas, kai du kartu gyvenantys žmonės savo sąjungą užregistruoja atitinkamoje savo gyvenamosios šalies institucijoje bei įgyja teisę į įstatymais paremtą jų interesų atstovavimą ir gynimą.

Būtent. Įgyja teises ir pareigas, jų pripažinimą ir užtikrinimą.

Kartu gyvenančios poros, kurių statusas teisiškai nepripažįstamas, negali pasinaudoti daugybe galimybių, kurios prieinamos sutuoktiniams, pradedant paveldėjimu ir baigiant informacijos teikimu gydymo įstaigose įvykus nelaimei. Tais atvejais, kuomet asmenys nėra susituokę ar įregistravę partnerystės ir bendrai įgyja turtą, turtinių santykių reguliavimui bendriausia prasme taikytinos Civiliniame kodekse įtvirtintos nuostatos, neginančios minėtų asmenų teisių.

Antrasis argumentas teigia lygiateisiškumą. Šiuo metu, kadangi nėra registruotos partnerystės instituto, lygiaverčio santuokai, asmenims nėra suteikiamos tos pačios imigracijos teisės, partneriai neturi formaliai įteisintos galimybės vykti kartu su partneriu (pavyzdžiui, kadangi nėra ginamos partnerystės institutu įtvirtintos partnerių ir vaikų teisės, vaikai arba vienas iš partnerių gali būti išsiųsti iš šalies).

Kitas pavyzdys teigia, jog remiantis LR Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalimi, draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Nesant partnerystės instituto, du šeimos gyvenimą gyvenantys asmenys valstybės oficialiai neprižįstami šeimos nariais – šiems asmenims tektų našta įrodinėti, kad jie gyvena šeimos gyvenimą, arba jie galėtų būti teisėtai persekiojimo dėl atsisakymo duoti parodymus prieš savo partnerį. Kai tuo tarpu sutuoktiniams įrodinėti, kad jie yra šeimos nariai, nereikia.

Motina pelėda lenkia trečiąjį pirštą – teisių apsauga. Ypatingai vaikų, gimusių nesusituokusių asmenų poroms, teisių apsauga. Priešingai nei dabar, tokioje poroje gimus vaikui, kaip ir santuokos atveju, galėtų būti automatiškai pripažįstamas tėvystės faktą, jei asmenys bus įregistravę savo partnerystę. Taip atsirastų ne tik pareiga, bet ir teisinis garantavimas partneriams rūpintis bei išlaikyti vaiką finansiškai, todėl nebeliktų galimybių piktnaudžiauti vengiant tėvystės įsipareigojimų.

Partnerystės įteisinimas nėra naujo dalyko visuomenėje išradimas. Tai fakto, kad dalis žmonių taip gyvena, pripažinimas. O šiuo metu Lietuvoje galiojanti tvarka, pagal kurią registruota partnerystė nėra įteisinta ir realiai neveikia, nors Civiliniame kodekse yra numatyta dar 2000 metais, pažeidžia lygybės ir teisingumo principus, užkerta kelią laisvu noru ir laisva valia paremtos galimybės pasirinkti įtvirtinimą, neužtikrina asmenų lygybės bei stabilumo tiek socialine, tiek finansine prasme, naikina visuomenės atvirumo principą.

Įteisinti registruotą partnerystę Lietuvos Respublikos įstatymais yra reikalinga tam, kad būtų sulygintos sutuoktinių ir partnerių teisės ir pareigos, sumažinti skirtumai tarp Europos Sąjungos valstybių, fiksuojama dviejų partnerių lygybė prieš įstatymą, stabilus jų teisinis statusas ir interesų gynimas. Ar šiems dalykas išpildyti Seimo nariams užteks politinės valios parodys šiandienos balsavimas posėdžių salėje.

Rašyk komentarą