Data: birželio 2, 2016 Tema: Politinės aktualijos

„Įsivaizduoki visus žmones, besidalinančius pasauliu…“ – tai beveik baigiamieji vienos garsiausių aštuntojo dešimtmečio, britų atlikėjo Džono Lenono sukurtos dainos „Imagine“ žodžiai. Jie referuoja ne tik į taiką ir visuomenės gerbūvio kūrimą. Jie svarbūs, nes ragina atsisakyti beprasmių ginčų ir nesutarimų dėl paprastų, tačiau visiems svarbių dalykų. Šie žodžiai tarsi klausia: jei mes galime priimti žmogų ar žmonių grupę, ar situaciją tokią, kokia ji yra, neapsunkinant kitų gyvenimo, kodėl mes vis tiek trypiame vietoje, o kartais – netgi apsigręžiame ir bėgame atgal?

Dar 2013 m. 106 LR Seimo nariai pasirašė LR Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo projektą, kuriame teigiama, kad šeima kyla iš santuokos, o ši yra sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. Projektas numato, kad pagrindiniame šalies įstatyme turėtų būti įtvirtinta, jog „šeima sukuriama sudarius santuoką“ ir „ šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės“. Šiandien LR Seimo posėdyje buvo nuspręsta ir toliau trypti vietoje – nepritarta komiteto siūlymui atmesti LR Konstitucijos keitimo projektą.

Šiais metais šis siūlymas į LR Seimo posėdžių salę grįžo ir, iniciatorių teigimu, yra gyvybiškai svarbus Lietuvai, susiduriančiai su prastėjančia demografine situacija bei nuotoliu nuo tradiciniu laikomo šeimos suvokimo. Tad tai, ar išsaugosime šeimos, sudarytos iš vyro ir moters, sąvoką, lems valstybės išlikimą.

Įdomu tik viena: kodėl projekto rengėjai nekelia klausimo apie kokybę ir norimo apsaugoti dalyko turinį, orientuojasi į tradiciškumą ir „natūralų visuomenės būvį“, kaip socialinį konstruktą bei savaime suprantamą dalyką?

Kas svarbiau: turinys ar konstrukcija?

Paradoksalu, bet 2011 m. LR Konstitucinis Teismas išaiškino, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, o santuoka tarp vyro ir moters pagrįsta šeima – tik vienas iš šeimos modelių.

Konstitucinio Teismo nutarime tai pat paliestas vienas svarbiausių emocija paremtų argumentų diskusijoje dėl šeimos sampratos: ji yra grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu priimti tam tikras teises ir pareigas, tai yra – santykių turiniu. Tuo, kas ir nurodo kokybę.

2013 m. vėl bandyta grįžti prie įstatymo projekto, tačiau parlamentarai sulaukė pasipriešinimo – buvo aiškiai priminta, jog toks LR Konstitucijos keitimas ne tik prieštarauja Lietuvos Konstitucinio Teismo, bet ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoms. Interpretuodamas Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas, Europos žmogaus teisių teismas yra pabrėžęs, kad „šeimos gyvenimas“, įtvirtinamas Konvencijos 8 str., galioja ne tik šeimoms, sudarytoms santuokos pagrindu, ir gali apimti kitus de facto santykius.

Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo projektas, nors ir akcentuoja turinį, visiškai į jį neatsižvelgia. Priešingai, referuoja į kiekybinį sąvokų taikymą, sąvokų kaip etikečių taikymą. Jis užkerta kelią bet kokiai tolimesnei šeimos instituto interpretacijai ir jo pritaikymo prie šiuolaikinės ir realios visuomenės padėties. O juk stereotipų ir socialinių konstruktų naudojimas – „šeima“, „ne šeima“, „kitoks“, „savas“ – skaldo mus pačius, į kasdienybę verčia žiūrėti su baime ir abejone, nes tai, kas nepažinu, atrodo svetima ir kelia grėsmę.

Akys užmerkiamos, susidūrus su realybe

Tad, viena vertus, siūlomas pakeitimas aiškiai diskriminuoja kitus bendro gyvenimo kontekstus: vieną iš tėvų su vaikais, vaikus, gyvenančius su seneliais ar kitais artimais giminaičiais, su globėjais ir t.t. Tad įteisinus tokį įstatymo pakeitimą, taptų neaišku, kaip būtų traktuojamos šeimos, bendrai de facto partnerystėje gyvenantys asmenys (kol kas teisės aktų nepripažįstama partnerystės forma), bendrai gyvenantys asmenys, iš kurių vienas turi vaiką, kuo būtų laikomi seneliai, tetos, dėdės, globotiniai ar globėjai.

Kita vertus, yra neatsižvelgiama į realybę – daugėjant ne santuokoje gyvenančių asmenų, daugėja ir ne santuokoje gimusių vaikų. 2013 m. Lietuvoje jų buvo apie 30 proc., o juk jiems taip pat yra reikalinga nediskriminacinio pobūdžio valstybės apsauga ir lygių teisių suteikimas.

Jau minėtas iniciatorių argumentas dėl grėsmės Lietuvos visuomenės demografijai savyje turi didelio svorio, tačiau šeimos sąvokos susiaurinimas nepadės pagerinti esamų rodiklių. Priešingai, tai gali sąlygoti nemenkus iššūkius kitų valstybių kontekste, pavyzdžiui, mažinti konkurencinį pranašumą ir įvaizdžio status quo. Ne paslaptis, jog Lietuvoje neturime įteisintos civilinės partnerystės ir tai kelia su gyventojų migracija susijusias problemas, užkerta kelią visuomenės atvirumo principui bei tuo pat metu mažina valstybės kaip tarptautinių santykių žaidėjos ekonominį potencialą – užsienio studentai mieliau renkasi šią teisę pripažinusią Estiją.

Ir svarbiausia visgi nėra šeimos kaip socialinio konstrukto išsaugojimas. Mums, kaip visuomenei, turėtų būti svarbiausia sudaryti sąlygas galimybei. Galimybei kurti šeimą, kurti gyvenimą, galimybei gyventi kartu ar auginti vieniems kitus. Galimybei nediskriminuoti ir pasipriešinti visuomenės kaip mechaniškai konstruojamo socialinio mechanizmo suvokimui, pripaišančiam kiekvienam mūsų ir visiems kartu tam tikrus konstruktus ir rėmus – kodėl du kartu gyvenantys, laimingi kartu ir save realizuojantys atskirai asmenys negali būti „šeima“, negali džiaugtis tuo, kuo džiaugiasi „normali šeima“.

Mes patys formuojame socialinius konstruktus

Valdžios, valstybės vaidmuo šioje vietoje turėtų būti minimalus – suteikti apsaugą silpnajai pusei: tiek nuo smurto, tiek nuo artimųjų netekimo, tiek nuo diskriminacinio pobūdžio reglamentavimų, ir vengti spaudimo išmokų, socialinių garantijų ar ekonominio statuso srityse. Visuomenės rolė turėtų būti panaši, tačiau svarbiausia yra atsisakyti požiūrio, kad jeigu šeima nebus saugoma įstatymiškai, ji susinaikins, arba kad tam nepritariantys asmenys kels grėsmę valstybės išlikimui: jos teritorijos suverenumui, visuomenės papročių ir ją jungiančių esminių dalykų – kalbos, istorinės atminties ir kt. – susinaikinimui, bei piliečių egzistencijai.

Ar subrendome gyventi savo gyvenimą?

Taigi, klausimas kyla tik vienas: ar eisime pirmyn ir mokysimės, augsime kartu, atversime akis pasauliui ir užmerksime baimei, ar uždarysime duris ir tūnosime ramiai sandėliuke, sakydami, kad „viskas gerai, mes dar tam nesubrendome“, “ateis laikas ir visuomenė tam bus pasiruošusi”? Aštuntajame praeito šimtmečio dešimtmetyje ne tik britų atlikėjas Džonas Lenonas, bet ir visa to meto visuomenė patikėjo mintimis, kad pasaulis gali būti taikus – be beprasmių ginčių, be pačių mūsų sukurtų visuomenės rėmų ar skirstymo į „gerą“ ir „blogą“. Ar patikėsime mes? „Įsivaizduoki, jog nėra dangaus, ir tai nėra sunku, jei bandai…“.

 

Rašyk komentarą