Data: gruodžio 28, 2015 Tema: Politinės aktualijos

LR Seimo rudens sesijai einant į pabaigą, parlamento nariams ir vėl reikia priminti du dalykus. Vienas jų susijęs su valstybės Konstitucijoje įtvirtintu principu, jog Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Kitas – su lietuvių liaudies išmintimi, grūmojančia pirštu: „nemesk kelio dėl takelio“. Šių dviejų idėjų jungiamoji grandis, nepatikėsite, bet yra pagalbinio apvaisinimo įstatymas, kurį užsimota priimti dar iki šių metų pabaigos.

Šiuo metu Lietuvoje, atliekant pagalbinio apvaisinimo procedūras, yra remiamasi dar 1999 metais tuometinio sveikatos apsaugos ministro pasirašytu įsakymu „Dėl Dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“. Jame labai bendrai yra kalbama apie dirbtinio apvaisinimo procedūras. Juo vadovaujantis, asmenys gali, pavyzdžiui, neribotam laikui užšaldyti neribotą ir vyriškų, ir moteriškų lytinių ląstelių ar embrionų kiekį, yra įmanoma netgi surogatinė motinystė (kūdikio išnešiojimas ir pagimdymas, atsisakant į jį motinystės teisių).

Tačiau tai, pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto rengėjų nuomone, apibrėžia minimalų reglamentavimą ir sudaro sąlygas privačioms medicinos įstaigoms nekontroliuojamai teikti pagalbinio apvaisinimo procedūras. O mes juk esame įpratę, kad kuo daugiau priežiūros ir globos įstatyminiame reglamentavime, tuo didesnis visuomenės ir valstybės gerbūvis. Nesvarbu net, jeigu ir kėsinamasi į asmens privatų gyvenimą.

Taigi, problema labai aiški: Lietuvoje nėra galiojančio tinkamo įstatymo, kuris apibrėžtų, kas yra pagalbinis apvaisinimas, kokiomis priemonėmis ir kokiais būdais jis gali būti atliekamas, kokios yra suinteresuotų pusių pareigos, teisės ir atsakomybės, kokie yra techniniai ir mediciniais procedūros aspektai. Žodžiu, nėra to, ką mes vadiname įstatymu – taisyklių ir normų rinkinio konkrečiam atvejui.

Ir laukiamas rezultatas taip pat yra labai suprantamas. Cituojant įstatymo rengėjus (2010 metais pateiktą aiškinamąjį raštą), Lietuvoje vis daugiau asmenų susiduria su vaisingumo sutrikimais, tad metai iš metų didėjant šeimų dalis negali susilaukti vaikų, dažnas pacientas (nevaisingumas yra apibrėžiamas kaip liga) neturi galimybių pasinaudoti pagalbiniu apvaisinimu (skaičiuojama, jog tokių atvejų skaičius siektų apie 4000 procedūrų). Lietuvoje šiuo metu yra apie 50 tūkst. nevaisingų porų, ir kiekvienais metais jų padaugėja maždaug 2 tūkst.

Nesuklysite pastebėje, kad tai pakankamai specifinė problema. Galbūt pamanysite, kad daugeliu aspektų tai liečia pakankamai siaurą ratą žmonių. Skaičiuojama, kad Danijoje pagalbiniu apvaisinimu buvo pradėta 10 proc. vaikučių, Suomijoje, Belgijoje apie 6-8 proc., pasauliniu mastu procedūrų augimas sudaro apie 10 proc. kasmet.  Šioje vietoje svarbu akcentuoti ir valstybės demografinius rodiklius. Lietuva, kaip ir didelė dalis Europos Sąjungos valstybių atsilieka nuo suminio gimstamumo rodiklio (2,1 vaiko per moters vaisingą laikotarpį), pakankamo palaikyti stabilius demografinius rodiklius ir gyventojų skaičių. Taip pat ne paslaptis, kad susiduriame su gyventojų senėjimu, emigracijos mastai nemažėja taip pat, kaip ir politikų „spręsime“, „galvosime“, „kviesime prie bendro stalo“.

Ši problema yra ypatingai opi asmenims, sergantiems įvairiomis onkologinėmis ligomis arba pradėjusiems gydymą chemoterapija bei  radioterapija. Būtent tai pažeidžia vaisingumą. Pasveikę pacientai praranda bet kokią galimybę susilaukti vaikų. Na o, mirtingumas nuo piktybinių vėžio navikų Lietuvoje užima antrą vietą mirties priežasčių sąraše, kasmet sergamumas onkologinėmis ligomis padidėja apie 3-4 procentus, tai darosi aktualu vis jaunesniems asmenims (kurie potencialiai galėtų susilaukti vaikų pasveikę ir pasinaudoję pagalbinio apvaisinimo procedūra).

Nepaisant to, rezultatą bandoma pasiekti einant klystkeliais ir neatskiriant tikrojo kelio. Jau pati įstatymo projekto iniciatorių pabrėžiama esminė dilema – „minimalus reglamentavimas“ – rodo, kad priėmus tokį įstatymą, galime turėti daugiau bėdos negu naudos.

Ir iš tikrųjų. Pagalbinio apvaisinimo projekte yra numatyta, kad yra draudžiama lytinė ląstelių donorystė, surogatinė motinystė, pagalbiniu apvaisinimu gali naudotis tik pilnamečiai, susituokusios ar partnerystę (leiskite priminti, kad tokia Lietuvoje neegzistuoja) įregistravusios poros, ląstelės gali būti užšaldytos tik nustatytiems terminams ir vėliau privalomai sunaikintos, o embrionų šaldymas iš viso gali būti uždraudžiamas. Galiausiai diskusija persikelia prie skaičių apibrėžimo: vieni siūlo užšaldyti 3 embrionus, kiti – 5, vieni 5 metams, kiti – 10 metų. Pasidaro aišku, kodėl joks įstatymas galiausiai nėra priimamas.

Taip ir norisi pamojuoti Konstitucija rankose kiekvienam Seimo nariui prieš akis. „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“ – aiškiai teigiama 43 aukščiausio valstybės įstatymo straipsnyje.

Kodėl gi tai svarbu šiame kontekste? Nes visi įstatymo projekte numatyti reglamentavimai labai jau primena Katalikų bažnyčios poziciją pagalbinio arba kitaip vadinamo dirbtinio apvaisinimo požiūriu. Esą tai moraliai nepriimtina teisės norma, pažeidžianti natūralios gyvybės pradėjimo principą, rodanti gyvybės nevertinimą, pažeidžianti santuoką kaip instituciją ir t.t. Tikrai nepretenduoju keltis į diskusiją dėl šių principų ir vertybių, tačiau norisi pabrėžti, kad Katalikų bažnyčia teisinėje, demokratinėje valstybėje turi turėti lygiai tokias pačias teises ir pareigas, kaip ir kitos bendruomenės, egzistavimą ir įtaką grindžiančios savo pamatinėmis idėjomis.

Valstybės tikslas šioje vietoje yra sudaryti kaip įmanoma tinkamesnes sąlygas jos gyventojams, kurie neturi galimybės paklusti bažnyčios skelbiamoms idėjoms – susilaukti vaikų natūraliai ir gyventi santuokoje. Nes tiesiog negali. Jie neprivalo grįsti savo gyvenimo kelio kažkieno gaminamomis plytelėmis. O valstybė neprivalo visuomet pasirinkti teisingo kelio, tačiau tikrai neturi jo mesti dėl takelių, vis mėtytis nuo strateginių ir į gyvenimo sąlygų atlaisvinimą orientuotų sprendimų prie „moraliai teisingų ar neteisingų“, reguliavimo dydžiu matuojamų šalikelių.

Rašyk komentarą