Data: lapkričio 24, 2015 Tema: Politinės aktualijos

Ne vienas mūsų yra girdėjęs apie Robin Hood’ą, vieną garsiausių britų kultūros herojų. Vieni jį vadina laisvės šaukliu, kiti – liaudies interesų gynėju. Vieni pabrėžia jo drąsą ir ryžtą, kiti – kovingumą, nesiskaitymą su jokiais kompromisais. Vienų mintyse jis plėšikas, kitų – temidė. Apie jį istorijų, filmų, naratyvų yra prikurta tokia galybė, kad jau sunku atskirti, kur tiesa, kur melas, kur faktai, kur meninė išmonė. Ir to daryti tikrai nereikia, svarbiausia yra neapsimesti ir nevaidinti to, ko iš tikrųjų nėra.

Taip, tai palinkėjimas socialdemokratui Algirdui Sysui, apeliuojant į jo meninę išmonę teikiant įstatymo projektus. Vienas jų – gyventojų pajamų mokesčio didinimas, įvedant gaunamų pajamų apmokestinimo pakopas. Politikas kuria nemenką progą švęsti – bandymas įvesti progresinius mokesčius Lietuvoje sulaukė pilnametystės ir nuo šiol jau 18-ąjį kartą sieks brandžiai eiti įsigaliojimo keliu. Ir ši diena išaušo jau šiandien.

Apsimesdamas Robin Hood’u – kovotoju prieš mokesčių rinkėjus ir mažiausias pajamas uždirbančiųjų globėju – tikrovėje politikas ne tik pykstasi su logika, bet ir gali pridaryti daugiau bėdos negu realios naudos visų ekonominių grupių žmonėms.

Lietuvoje šiuo  metu galioja 15 proc. gyventojų pajamų mokesčio tarifas metinems pajamoms. Tai reiškia, kad nuo kiekvienų pajamų į valstybės biudžetą mes sumokame 15 proc. ir dar kitus kitus likusius 24 mokesčius (pavyzdžiui, pelno mokestį, pridėtinės vertės mokestį, nekilnojamojo turto mokestį, socialinio draudimo mokestį, sveikatos draudimo mokestį, akcizo mokestį, miškų mokestį, įmokas į garantinį fondą ir dar daug kitų mokesčių).

Socialdemokratas Algirdas Sysas mokesčius nori dar padidinti. Ne kiekybiškai, bet galima sakyti – kokybiškai. Tai reiškia, kad priklausomai nuo pajamų dydžio, reikės atiduoti atitinkamai 15 proc., 25 proc. ir 40 proc. uždirbamų pinigų. Tikslas suprantamas – ginti mažiausiai gaunančius. Bet pasekmės – neapskaičiuotos. Argi mūsų aptariamas herojus Robin Hood’as kada nors būtų norėjęs, kad sumažėtų jo ginamųjų perkamoji galia, jie netektų darbo dėl mažėjančių užsienio investicijų ir dar daugiau verslo pasislėptų medžių šėšėlyje?

Tikrai ne.

Progresinių mokesčių įvedimas pirmiausia atbaido investuotojus, kuriems vienas didžiausių prioritetų visuomet yra mokestinė aplinka ir jos kuriama pridėtinė vertė – darbo produktyvumas ir efektyvumas, darbo vietų patrauklumas ir valstybės kaip galios monopolijos vaidmuo ir konkurencingumo aspektas.

Nereikia pamiršti ir to, kad tiek Latvijoje, tiek Estijoje gyventojų pajamų mokestis yra žymiai mažesnis.

Pabandykime įsivaizduoti situaciją, kurioje investuotojas – užsienio verslininkas renkasi, kurioje valstybėje įsteigti įmonę, užsiimančią informacinių programų kūrimu (kurioje vidutinis metinis atlyginimas svyruoja nuo 14 000 iki 20 000 eurų), kurioje būtų sukurta 100 naujų darbo vietų. Ar toje, kurioje mokestinė aplinka bus palankesnė (tai yra darbdavio ir darbuotojo sumokami mokesčiai) bus mažesni (darbdavys sumokės didesnį atlyginimą savo darbuotojui negu valstybei ir darbuotojas bus suinteresuotas įsidarbinti ir likti įmonėje, o darbdavys į jį investuoti), ar toje, kurioje ši aplinka bus ne tik, kad nestabili (gyventojų pajamų mokestis Lietuvoje buvo keistas 51 kartą), bet ir verčianti sumokėti daugiau mokesčių negu atlyginimo?

Progresiniai mokesčiai skaudžiausiai paliečia vidutinės ekonominės klasės atstovus (įstatymo projekte šie žmonės traktuojami kaip disponuojantys kapitalu tarp 14 000 ir 36 000 eurų metinių pajamų). Būtent šie žmonės – smulkieji ir vidutiniai verslininkai, viešojo ir privataus sektoriaus darbuotojai – kuria daugiausiai darbo vietų ir sukuria didžiausią pridėtinę vertę. Šie žmonės dažniausiai turi nekilnojamojo turto, yra pasiėmę paskolas, šeimoje gali būti vienas nedirbantis asmuo (auginantis vaikus) ir kt.

Mažesni mokesčiai tam tikroms gyventojų grupėms, šiuo atveju mažiausiai uždirbantiems palyginus su didesnes pajamas gaunančiais, skatina jų vartojimą (dažniausiai būtinųjų prekių ir paslaugų). Tokiu būdu yra didinama infliacija (kyla kainos) ir tada mažėja žmonių perkamoji galia – už tą pačią pinigų sumą jie gali įsigyti mažiau reikalingų dalykų ar mažesnės vertės prekių ir paslaugų.

Tikrasis Robin Hood’as suprastų, kad mokesčių tarifai ir mokesčių vengimo laipsnis yra tarpusavyje tiesiogiai susiję. Didesnis darbo užmokesčio apmokestinimas skatina dalį gaunamų pajamų mokesčio vengimo tikslais paslėpti – išmokėti dividendus, sumažinti atlyginimą „ant popieriaus“, galiausiai kitais būdais apeiti neracionaliai didelius mokesčius.

Skaičiuoti, kiek į sąrašą „didesnį apmokestinimą patirsiančios įmonės“ patenka subjektų, net nekyla ranka – jose dirba beveik visi vidutinei ekonominei klasei priskiriami gyventojai, iš esmės sukuriantys didžiausią pridėtinę vertę valstybei.

Tad įvedus progresinius mokesčius Lietuvoje, sumažėtų darbo vietų patrauklumas, nes darbdaviai linktų išlaikyti menkiau apmokamas (ir apmokestinamas) darbo vietas. Tai skatintų atlyginimų mažinimą arba jų slėpimą, o daugiau uždirbantys darbuotojai būtų perkelti į užsienio atstovybes. Tai reiškia, kad progresiniai mokesčiai didins šešėlinę ekonomiką ir stabdys užsienio investicijas. Reikia nepamiršti to, kad 2003-2011 metais šešėlinė ekonomika svyravo nuo 29,0 iki 32 proc. ir tik 2012 m. buvo 28,5 proc. ir vis dar išlieka vienas aukščiausių ES.

Mes, nepriklausomos Lietuvos vaikai, kuomet mūsų tėvai ar seneliai piktinasi esama valdžia, dažnai dar girdime klausimus: ar už tokią Lietuvą mes kovojome? Perfrazuojant norėtųsi užduoti klausimą – ar už tokią visuomenę kadaise kovojo Robin Hood’as? Kaži. Jis kovojo už laisvę ir lygybę. Bet ne kitų sąskaita.

Rašyk komentarą