Data: spalio 26, 2015 Tema: Be kategorijos Politinės aktualijos

LR Seime šiuo metu yra svarstomas valstybės biudžetas. Viena jo sudedamųjų dalių – gyventojų pajamų mokesčio didinimas, įvedant gaunamų pajamų apmokestinimo pakopas. Paprasčiau tariant, tai reiškia, kad galime švęsti – socialdemokrato Algirdo Syso bandymas įvesti Lietuvoje progresinius mokesčius Lietuvoje sulaukė pilnametystės ir nuo šiol jau 18-ąjį kartą sieks brandžiai eiti įsigaliojimo keliu.

Anot projekto iniciatorių, progresiniai mokesčiai – toli gražu tik rinkiminis pažadas. Tai – didžiosios dalies Europos Sąjungos valstybių dabartis, o Lietuvai jie padėtų sukurti daugiau socialinio teisingumo, įtvirtinti solidarumą tarp atskirų visuomenės grupių, garantuoti lygybę bei naikinti socialinę atskirtį.

Ar tikrai?

Lietuvoje šiuo metu yra taikomi 24 mokesčiai: mes mokame gyventojų pajamų mokestį, pelno mokestį, pridėtinės vertės mokestį, nekilnojamojo turto mokestį, socialinio draudimo mokestį, sveikatos draudimo mokestį, akcizo mokestį, miškų mokestį, įmokas į garantinį fondą ir dar daug kitų mokesčių. Iš pažiūros, negalime ginčytis, jog jie nereikalingi, tačiau sudėjus visus kartu, šie mokesčiai sudaro apie 42 proc. nuo mūsų pajamų. Įsivaizduokite – dirbome visą dieną ir gavome šokoladinį tortą kaip atlygį, tačiau beveik pusę jo turėjome atiduoti atgal.

Pakeliant gyventojų pajamų mokesčio tarifą metinėms pajamoms, priklausomai nuo torto dydžio, reikės atiduoti dar didesnes jo dalis. Nuo kiekvieno didesnio saldėsio gabalėlio grąžinti turėsime atitinkamai 15 proc., 25 proc. ir 40 proc., plius prieš tai minėti mokesčiai.

Ir tai galioja ne tik tortui – nustatytas ribas (14 000 ir 36 000 eurų) viršijantiems gyventojų atlyginimams. Progresinis nusavinimas bus taikomas visoms pajamoms, kaip pavyzdžiui už parduotą nekilnojamąjį turtą, už išlaikomą nekilnojamąjį turtą, už turimą kapitalą ar pajamas, gautas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Kai kuriais atvejais tai reikš dvigubą, o kartais ir trigubą turto apmokestinimą (pavyzdžiui, mokamas nekilnojamojo turto mokestis ir gyventojų pajamų mokestis jį pardavus), bei iš esmės gyventojams taikomus dvigubus standartus – paveldėjai 20 hektarų žemės, mokėk padidintą gyventojų pajamų mokestį.

Ar jums dar tikrai norisi to torto?

Progresinių mokesčių problematiškumas kyla dėl mokestinės naštos perkėlimo ant tų gyventojų pečių, kurie sukuria didžiausią pridėtinę vertę visuomenei. Tai yra savo verslą organizuojantys ir idėjas įgyvendinantys asmenys, kuriantys darbo vietas didžiajai daliai visuomenės ir taip skatinantys ekonominį augimą, pritraukiantys investicijas.

Progresinių mokesčių dėka mažėja darbo užmokestis, gaunamas „į rankas“, priklausomai nuo subjektyvios priežasties – gaunamų pajamų, kurioms kartelę nustato valstybė. O šis apmokestinimas Lietuvoje ir taip vienas didžiausių Europoje. Pagal siūlomą projektą, verslas, darbdaviai sumokės darbuotojui beveik tiek pat, kiek turės už jo darbą sumokėti valstybei. Ji, kaip trečias subjektas šioje vietoje nepaneigiamai išlošia – į biudžetą yra surenkama daugiau pajamų, kurias, efektyviai naudodama galėtų skirti didesnių atlyginimų ir socialinių garantijų užtikrinimui.

Bet taip pat ji ir pralošia. Progresinių mokesčių įvedimas pirmiausia atbaido investuotojus, kuriems vienas didžiausių prioritetų visuomet yra mokestinė aplinka ir jos kuriama pridėtinė vertė – darbo produktyvumas ir efektyvumas, darbo vietų patrauklumas ir valstybės kaip galios monopolijos vaidmuo ir konkurencingumo aspektas. Nereikia pamiršti ir to, kad tiek Latvijoje, tiek Estijoje gyventojų pajamų mokestis yra žymiai mažesnis.

Progresiniai mokesčiai, net ir padedantys surinkti daugiau lėšų į valstybės biudžetą, netaps kovos prieš „šešėlį“ įrankiu. Greičiau priešingai – dar labiau jį padidins, dėl objektyvių ir natūralių priežasčių. Esminė jų – jau minėtas darbo užmokesčio apmokestinimas, skatinsiantis dalį gaunamų pajamų mokesčio vengimo tikslais paslėpti – išmokėti dividendus, sumažinti atlyginimą „ant popieriaus“, galiausiai kitais būdais apeiti neracionaliai didelius mokesčius. Skaičiuoti, kiek į sąrašą „Didesnį apmokestinimą patirsiančios įmonės“ patenka subjektų net nekyla ranka – jose dirba beveik visi vidutinei ekonominei klasei priskiriami gyventojai, iš esmės sukuriantys didžiausią pridėtinę vertę valstybei.

Barjerai jausti užtikrintumą

Trumpas ekskursas – siūlau pakalbėti apie motyvaciją. Motyvacija yra apibrėžiama kaip jėga, skatinanti visus organizmo veiksmus, leidžianti pasiekti sau keliamus tikslus. Ir pakalbėkime apie progresinę demotyvaciją – tą patį jausmą sukeliančią jėgą, savyje turinčią vieną reikšmingą elementą – nepasitikėjimą savimi, skatinamą pašalinių, su asmeniu nesusijusių veiksnių ir subjektų. Tai būsena, apibūdinanti nereikalingumo jausmą. Ir ji kartojasi i vis dažniau ir reguliariau.

Progresinę demotyvaciją kiekvienam racionaliai mąstančiam žmogui turėtų kelti dabartinės vyriausybės įgyvendinami ir siūlomi įstatymų projektai, susiję su mokestine ir ekonomine politika. Ir ypatingai progresinių mokesčių didinimas. Ir nepaisant to, kad jų pavadinimas apeliuoja į progresyvumą ir pažangą, iš esmės šie mokesčiai – tiesus kelias į asmens ir visuomenės demotyvaciją.

To priežastys labai paprastos – didėjant darbo užmokesčio apmokestinimui ir daugiau pajamų atiduodant valstybei, mažėja darbo vietos patrauklumas ir darbo našumas, darbuotojo motyvaciją dirbti tiek pat, tik už mažesnį atlyginimą. Mažėja ir darbdavio motyvacija samdyti darbuotojus bei suteikti jiems paskatas, susijusias su pajamomis. Galiausiai – nepaisant to, kad yra sumokama 10 ir 25 procentais didesnė dalis į valstybės biudžetą, šių žmonių grupių atstovavimas valstybėje nepadidėja ir yra pažeidžiamas lygybės prieš įstatymą principas (turtingieji ir mažiau uždirbantys yra vertinami nevienodai).

Kitas požiūrio kampas

Pajamų nelygybė Lietuvoje ir biudžeto deficitas yra problema. Nepaisant to, sprendimo būdų yra ieškoma truputėlį ne ten, kur reikia. Pirmiausia valdantieji turėtų atsakyti į kelis elementarius klausimus: kas Lietuvoje pritraukia daugiausia investicijų? Kas sukuria daugiausiai darbo vietų? Kas skatina jaunimą likti Lietuvoje ir padeda jam įsitvirtinti darbo rinkoje? Kurios visuomenės klasės kuria didžiausią naudą valstybei?

Deja, bet atsakymai į šiuos klausimus yra mažiausiai susiję su socialiniu teisingumu, pajamų perskirstymu bei visuomenės grupių dirbtinai kuriama lygybe.

Rašyk komentarą