Data: sausio 8, 2015 Tema: Be kategorijos Politinės aktualijos

Visai neseniai visi išgyvenome vieną ryškiausių įvykių nepriklausomos Lietuvos istorijoje – į savo gyvenimus įsileidome naują valiutą – eurą. Lietuvos vardas plačiai nuskambėjo įvairių šalių naujienų portaluose, jos adresu plūdo kitų valstybių vadovų sveikinimai ir linkėjimai. Visgi reikia pasidžiaugti bent tuo, kad dabartinei vyriausybei galiausiai pavyko išsaugoti darbų tęstinumą ir užbaigti vieną iš jai iškeltų tikslų bei sėkmingai įsirašyti jį į savo veiklos ataskaitą.

Tačiau ar ši lengva euforija ir didžiavimas nuveiktais darbais neperaugs į gilų žiemos miegą, kuris užmigdys visuomenę ir neleis atkreipti dėmesio į tris paprastus euro paradoksus jos kišenėje?

1 paradoksas

Euro įvedimas Lietuvoje turi nenuginčijamą privalumą – verslo įėjimo bei įsitvirtinimo sąnaudų mažėjimas, susijęs su valiutų keitimo kaštų sumažėjimu ir skaidrumo įtvirtinimu. Lietuvos valstybė šiuo atžvilgiu tampa lygiaverte verslo partnere Baltijos šalių kontekste ir patrauklesne užsienio investuotojams.

Tačiau reikia priminti, kad valstybė nekuria darbo vietų, jas kuria verslas. Vyriausybė, kuri turėtų suteikti palaiminimą verslui – nesikišimą į jo kūrimąsi ir vystymąsi, pasirenka vingiuotą ir duobėtą kelią – nuvalstybintą ir planinį potencialaus verslo reguliavimą.

Tą pačią dieną, kaip ir euro įstatymas, Lietuvoje įsigalioja Sodros įstatymas, peržiūrintis mažųjų bendrijų kūrimosi ir egzistavimo sąlygas. Pagal naują įstatymo redakciją, mažųjų bendrijų įkūrėjai  turi mokėti įmokas ir privalomus mokesčius, galbūt didesnius už jų gaunamas pajamas, o jų veikla prilyginama didžiųjų įmonių veiklai.  Tokie reguliavimai pirmiausia paliečia žmonių svajones. Svajones kurti savo gyvenimo aplinką ir savarankiškai pasirūpinti savimi pačiais. Tai rodo, kad valstybė vis dar yra linkusi laikyti visus pririštus už pavadėlių ir paleisti tik prie įėjimo į darbo biržą.

Taigi, kyla klausimas: kokia vis dėlto yra vyriausybės pozicija? Ar palankesnės sąlygos mokestiniu atžvilgiu turi būti kuriamos tik stambiam, į rinkos monopolizaciją linkusiam verslui? Ar smulkiojo verslo nurašymas kaip nereikšmingo nėra kai kurių politinių partijų interesų atspindys?

2 paradoksas

Dar prieš įvedant eurą, Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, finansų ministras Rimantas Šadžius ir ūkio viceministrė Rasa Noreikienė bei 3884 įmonių, 61 asociacija ir 59 savivaldybės pasirašė Geros verslo praktikos, įvedant eurą, memorandumą. Jo pagrindinis tikslas – skatinti nekelti paslaugų bei prekių kainų, prisidengiant euro įvedimu, ir sąžiningai konvertuoti kainas iš litų į naująją valiutą. Tai tapo pažadu, kurio laikytis skatino valstybė. Bet ar nebuvo tai tik siekis nuraminti staigių kainų kilimo bijančią visuomenę?

Ar pati valstybė laikosi šio pažado?

Vargiai… Pasinaudojus kylančiu sąmyšiu dėl kilsiančių kainų, įsivedus eurą, buvo imtas svarstyti įstatymas dėl Minimalios mėnesinės algos (MMA) didinimo. Jam buvo pritarta kartu su šių metų valstybės biudžeto tvirtinimu. Dar kartą pakelti MMA kartelę (nuo 300 eurų iki 325 eurų) bus siekiama ir Seimo pavasario sesijos metu t.y. nepriklausomai nuo generuojamo pelno, turimo kapitalo ar rinkoje užimamos padėties visos įmonės privalės mokėti didesnį atlyginimą.

Šis valstybės sprendimas įspraudžia verslą į kampą. O šis, siekdamas išlaikyti darbo vietas, turi du pasirinkimus – 1) didinti prekių ir paslaugų kainas arba 2) persikelti į “šešėlį”.

Išvada paprasta: valstybė kaltę dėl kylančių kainų verčia privačiam sektoriui ir taip apgauna valstybės gyventojus. Piliečiai vėlgi yra paliekami beginkliai, stoję tiesiai prieš visa savo kelyje griaunantį ir melu varomą valstybės lokomotyvą.

3 paradoksas

Viešojoje erdvėje akcentuojama, kad euro įvedimas Lietuvoje sumažins švaistymąsi populistiniais pažadais, nes bus įtvirtinama ilgojo laikotarpio fiskalinė drausmė, įvedama griežtesnė biudžeto vykdymo kontrolė, padėsianti susitvarkyti su biudžeto deficitu.

Tačiau Lietuva jau ne pirmus metus susiduria su politinės valios trūkumu biudžeto balansavimo kontekste. Biudžeto skyles bandoma užkimšti neefektyviais mokesčiais, kurie liečia didžiausią pridėtinę vertę kuriančius valstybės gyventojus, bet yra palankūs partijų elektoratui.

Nuo šių metų įsigalioja sprendimas sumažinti apmokestinamojo nekilnojamojo turto mokesčio tarifą nuo 1 proc. iki 0,5 proc., ir apmokestinti gyventojus (didžiąja dalimi vidutinės ekonominės klasės atstovus), kurių turtas viršija 220 tūkst. eurų. Žingsnis po žingsnio artėjama prie visuotinio turto mokesčio, desperatiškai bandant užkamšyti biudžeto ir rinkiminių pažadų skyles.

Išvados.

Lietuvos banko duomenimis, euro įvedimas Lietuvoje svariai prisidės prie užimtumo, investuotojų susidomėjimo ir skaidrumo didinimo, turės teigiamą poveikį Lietuvos užsienio prekybai dėl mažesnių prekybos ir įėjimo į rinką sąnaudų. Reikia nepamiršti ir to, jog tai gali tapti ekonominės politikos stabilumą užtikrinančiu veiksniu.

Visgi euro įžengimas į Lietuvos visuomenės gyvenimą savaime dar nereiškia šviesos tunelio gale.

Praeitais metais buvo prognozuota, jog šių metų valstybės biudžeto deficitas bus 6 kartus mažesnis. Tai reiškia ir ateities mokesčiai turėjo būti 6 kartus mažesni. Tačiau biudžeto balansavimas vis nustumiamas į ateitį ir tai rodo, jog vyriausybė neturi nusistačiusi konkrečių tikslų, kurių siektų žingsnis po žingsnio.

Ir euro įvedimas negali būti tik tikslas savaime. Jis neišspręs jau ne vienerius metus Lietuvą kaustančių problemų bei neapsaugos nuo naujų (jau minėto biudžeto deficito didėjimo, demografijos daromos įtakos socialinio aprūpinimo sistemai, populizmo politinėje arenoje įsitvirtinimo ir kt.). Jei nesusiprotės pati vyriausybė, tai bent jau visuomenė turi atrasti signalus, kurie neleis jai būti užliūliuotai saldaus žiemos miego

Rašyk komentarą