Data: lapkričio 22, 2014 Tema: Be kategorijos Politinės aktualijos

Noras kontroliuoti asmens privačią erdvę tuoj peržengs bet kokias padorumo ribas. Šią savaitę spaudoje pasirodė pranešimai apie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos pateiktą įstatymų projektą, kuriuo yra siekiama įpareigoti kiekvieną asmenį penkerius metus nuo brangesnių daiktų įsigijimo dienos saugoti jų čekius ir pildyti išlaidų anketas. O kad to dar būtų maža, projekte yra teigiama, kad bankai privalės pateikti informaciją apie privačių asmenų finansus (išlaidas, pajamas, indėlius, likučius ir kt.), jeigu to paprašys Mokesčių inspekcijos tarnautojai.

„Lietuva yra teisinė valstybė, garantuojanti žmogaus teisę į privačią erdvę, įtvirtintą aukščiausią galią turinčiuose įstatymuose. Siūlomas įstatymų projektas ne tik šią teisę pažeistų, bet ir įgalintų nematyto masto asmenų sekimą valstybėje, tikrinant jų bankų sąskaitas, „Maximos“ ar „Topo centro“ čekius. Tai dar vienas absurdas, kurį bandoma paslėpti po išdidžiai skambančiais lozungais „valstybės saugumas“, „kova su korupcija“ ir kt.“ – įsitikinęs Lietuvos liberalaus jaunimo (LLJ) pirmininkas.

Įstatymo projekto šalininkai teigia, kad toks reguliavimas yra reikalingas kovai su šešėline ekonomika. Esą informacijos apie kiekvieną Lietuvos gyventoją, ką jis valgo, ką geria, kokiu automobiliu važiuoja jos vyras, kokiu muzikos instrumentu groja jos vaikas ar kokios firmos kailinius vilki jo žmona, turėjimas ir saugojimas padės ženkliai sumažinti korupciją šalyje ir palengvinti darbą kontrole užsiimančioms institucijoms. Žiūrint iš šalies, atrodo savaime suprantama, kad būtent toks įstatymas sunkiai prisidės prie efektyvios kovos su korupcija, turint omenyje, kad brangesniais laikomų daiktų įsigijimas nėra pagrindinė priežastis dėl kurios Lietuvoje susidaro neskaidri aplinka. Todėl įgalinimas rinkti ir kolekcionuoti čekius bei dalintis duomenimis apie asmenų sąskaitas greičiau panašus į dar vieną valdžios bandymą neracionaliais sprendimais kovoti su reikšmingomis problemomis bei dirbtinai sukurti situaciją, kuomet yra kuriama baimė bei auginamas nepasitikėjimas valstybės institucijomis, abejingumas jų vykdomai veiklai, daromos kliūtys pilietiniam įsitraukimui.

Baisiausia, jog tai jau ne pirmas atvejis, kada valstybinė valdžia siekia įsibrauti į žmogaus asmeninę erdvę. Dar 2012 m. mūsų šalyje nuvilnijo protestai prieš pasirašytą Tarptautinio prekybos susitarimą dėl kovos su klastotėmis (angl. Anti-Counterfeiting Trade Agreement, ACTA), kuriuo buvo išreikštas dviprasmiškumas: siekiant apsaugoti intelektinę nuosavybę, buvo pasikėsinta į saviraiškos laisvę ir žmogaus privatų gyvenimą. Gauti visus duomenis apie interneto vartotojus šiais metais siekė ir Lietuvos Respublikos Ryšių reguliavimo tarnyba (LR RRT), siekusi įsibrauti į asmenų privatų gyvenimą, gaudama duomenis apie interneto vartotojus. Šioje vietoje yra reikalinga paminėti, kad neteisingai naudojant informaciją apie asmenis, mūsų gyvenimas gali virsti tarsi plakatas Rotušės aikštėje – visiems matomas ir pastebimas, save pristatantis dar iš tolo. Tai reiškia, kad net menkiausias žmogaus krustelėjimas, išsakyta mintis ar žengtas žingsnis galės būti ne tik fiksuojamas, bet galiausiai ir kontroliuojamas. Tokiu būdu gali būti suteikta galia valstybės institucijoms visada ir viską žinoti apie kiekvieną iš mūsų. O mes tokiu atveju niekada nesužinosim, kas, kaip ir kada gali būti panaudota prieš mus.

Grįžkime prie įstatymo projekto. Jame yra tarsi netyčia akcentuojama tai, kad bus tikrinami tik įtartinais laikomi asmenys. Tai galima laikyti nuoroda į ne tik į asmeninę kontrolę. Tai užuomina, kad nėra reikalo pasitikėti valstybe, nes ji savo rankose laiko baime paremtą reguliavimo mechanizmą, atimantį bet kokį norą laisvai reikštis, išsakyti savo mintis ir tobulėti individualiai. Belieka tik pasakyti, jog būtų tikrai nuoširdžiai skaudu ir gaila, jeigu valstybė imtųsi drąstiškų metodų ir, siedama baimę bei vidinį susiskaldymą, nusigręžtų nuo savo pačios piliečių.

Rašyk komentarą