Data: lapkričio 12, 2014 Tema: Be kategorijos Politinės aktualijos

Jau seniai spauda netyla nuo pranešimų apie Vengrijoje priimamus liberaliosios demokratijos principų neatitinkančius sprendimus. Tai pripažino ir pats šalies ministras pirmininkas Viktoras Orbanas, pareiškęs, kad atsiriboja nuo liberaliosios demokratijos. Tokie teiginiai buvo patvirtinti ir konkrečiais veiksmais: 2011 metais Vengrijoje buvo apribota žiniasklaidos laisvė, nustatytos bausmės už netinkamai teikiamą informaciją, padidinti mokesčiai, gaunami iš reklamos televizijos kanaluose, įvesti suvaržymai teismams ir kt. Vienu žodžiu tariant, buvo drastiškai pasikėsinta į pagrindinius demokratiją įprasminančius principus: sąžinės ir žodžio laisvę. Dar šių metų spalio mėnesį pasirodė pranešimai, kad Vengrijoje yra ketinama įvesti interneto apmokestinimą. Argumentas: naudojimasis internetu prilygsta telefoniniams skambučiams ir trumposioms žinutėms. Įstatymo iniciatoriai siekė nustatyti tam tikrą mokesčio dydį už parsisiunčiamų duomenų kiekį (1 Lt 60 ct už kiekvieną parsisiųstą gigabaitą (1GB) duomenų). Visa tai peržvelgus, galima padaryti vieną išvadą: Vengrijos valdžios naudojamos priemonės yra konkrečios bei visiškai pateisinančios autoritarinės valdžios, linkstančios į totalitarizmą, sąvokos prasmę. Tačiau, kam jos reikalingos iš tikrųjų? Atsakymas – „kad būtų surinkta daugiau lėšų į valstybės biudžetą“ – skamba daugiau nei juokingai. O gal visgi kontroliuoti kiekvieno piliečio asmeninę erdvę ir daryti įtaką saviraiškai internete? Vengrijos piliečiai suskubo į šį klausimą atsakyti teigiamai ir išėjo į gatves, protestuodami prieš neracionalius sprendimus. Visų laimei, įstatymo projekto dėl interneto apmokestinimo buvo atsisakyta. Tačiau tai dar ne istorijos pabaiga ir, kada ji baigsis, pasakyti yra sunku, tačiau visada galime pasižiūrėti į savo daržą ir pasverti, ar sugebėjome iš to pasimokyti.

Lietuva ir Vengrija. Panašios ir tuo pat metu skirtingos. Istorinje plotmėje šias valstybes sieja keli dalykai: iš Transilvanijos kunigaikštystės Vengrijoje buvo kilęs Abiejų Tautų Respublikos valdovas Steponas Batoras, dešimtmetį turėjęs teisę vadintis Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, taip pat šios valstybės kartu 2004 metais įstojo į  Europos Sąjungą. Nepaisant ir įvairių socio-ekonominius rodiklių panašumo, nereikia jog Lietuvą ir Vengriją susietų ir bendra vidaus politika XXI amžiuje, kurios vienas iš prioritetų tampa liberaliosios demokratijos naikinimas ir sukimas autoritarinės valdžios link. O taip tikrai gali atsitikti, jeigu Lietuva nebandys išnaudoti Vengrijos patirties savajai gerinti ir tobulinti bei nesistengs, nors ir tyliai tyliai, kėsintis į asmens privačią erdvę.

2014 metų lapkritis. Šią savaitę spaudoje pasirodė pranešimai, jog Lietuvos Respublikos Ryšių  reguliavimo tarnyba (LR RRT) pareikalavo iš interneto paslaugų teikėjų teikti duomenis apie vartotojų elgseną tinkle. Šį kartą toks sprendimas nėra argumentuojamas paskutiniu metu labai pamėgta fraze, jog tokiu projektu yra siekiama papildyti valstybės biudžetą ir surinkti kuo daugiau papildomų pajamų bei išspręsti biudžeto deficito problemą. Šį kartą argumentas daug svaresnis: gaunant duomenis apie kiekvieno interneto vartotojo apsilankymus jo pamėgtuose puslapiuose užtikrinti informacinį saugumą. Tačiau saugumą kieno sąskaita? Kiekvieno iš mūsų. Pasak Lietuvos statistikos departamento 2013 metais atliktos apklausos, 65 proc. Lietuvos gyventojų reguliariai naudojasi internetu, 98 proc. iš jų internetu naudojasi kiekvieną dieną. Tai reiškia, kad pasinaudojusi reikalavimu teikti duomenis apie Lietuvos gyventojų lankymąsi interneto erdvėje, LR RRT turės galimybę sekti visus šiuos interneto vartotojus kiekvieną mielą dieną: gauti jų prisijungimo kodus bei adresus (siuntėjo ir gavėjo IP adresus, IP protokolus ir tipą, loginio prievado numerį), matyti išklotines, kokius puslapius ir svetaines jie aplanko, kokią muziką klauso ir kokius filmus žiūri, kokius laiškus rašo ir kam juos išsiunčia. O ar verta kalbėti apie elektronines paslaugas, kuriomis naudojasi pakankamai didelė dalis Lietuvos gyventojų, ir kurios saugo milžinišką kiekį informacijos apie kiekvieną valstybės pilietį: prisijungimų prie bankų kodus ir slaptažodžius, duomenis apie vykdomą veiklą, sąskaitas ir visą kita. Neteisingai naudojant šią informaciją, žmogaus gyvenimas, net ir prieš jo norą, gali pavirsti atversta knyga. Tai reiškia, kad net menkiausias jo krustelėjimas, mintis ar žengtas žingsnis bus ne tik fiksuojamas, bet galiausiai ir kontroliuojamas. Tokiu būdu gali būti suteikta galia valstybės institucijoms visada ir viską žinoti apie kiekvieną iš mūsų. O mes tuo tarpu niekada nežinosim, kas, kaip ir kada gali būti panaudota prieš mus. Todėl tai ne tik fizinė kontrolė. Tai baime paremtas reguliavimo mechanizmas, atimantis bet kokį norą laisvai reikštis, išsakyti savo mintis ir tobulėti individualiai.

Su bandymu daryti įtaką interneto vartojimui Lietuvoje buvo akis į akį susidurta dar 2012 metų sausio mėnesį, kuomet mūsų šalyje nuvilnijo protestai prieš pasirašytą Tarptautinio prekybos susitarimą dėl kovos su klastotėmis (angl. Anti-Counterfeiting Trade Agreement, ACTA), kuriuo buvo siekiama užtikrinti intelektinės nuosavybės apsaugą. Tačiau ši sutartis išreiškė dviprasmiškumą: dokumente numatytų priemonių vykdymas galėjo turėti neigiamų pasekmių saviraiškos laisvei ir tiesiogiai kėsintis į žmogaus privatų gyvenimą. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.“ Būtų naivu teigti, kad ši konstituciškai įtvirtinta teisė yra absoliuti, bet akivaizdu, jog jos absoliutumą gali naikinti tik motyvuotas teismo sprendimas, o ne vienos iš valstybės institucijų direktoriaus reikalavimas.

Nepaisant to, kad Valstybinė asmens duomenų inspekcija konstatavo, jog LR RRT negali gauti reikalaujamų duomenų, vadovaudamasi direktoriaus sprendimu, šis precedentas tik dar kartą parodo, jog valstybės institucijos dažnai yra linkusios neracionaliais sprendimais varžyti žmonių asmeninę erdvę bei įvesti reguliavimus tose vietose, kur visiškai nereikia. Ir visa tai jos daro prisidengdamos suabsoliutintais, į visuotinumą orientuojamais (šiuo atveju į valstybinį informacinį saugumą) teiginiais ir įvairiais būdais bando mus supančioti vis didėjančiais administraciniais kaštais. Nors ir žinant, kad toks LR RRT sprendimas negalimas mūsų šalyje, darosi šiek tiek baugu pagalvojus, jog tokie svarstymai paminti svarbiausias individo laisves tampa vis dažnesni ir reguliaresni. Laikui bėgant nebekreipsime dėmesio į kontrolės mechanizmus, neva nukreiptus prieš nusikaltimus ir bandymus pasinaudoti asmenine kiekvieno žmogaus informacija, gulančius ant mūsų pečių. Ar šioje vietoje pati valstybė nesiekia daryti nusikalstamos veiklos prieš individus, apribodama jų teisę savarankiškai naudotis asmenine ir internetine erdve? Ar užtenka tik trumpučio komentaro, kad surinkta informacija nebus naudojama netinkamais tikslais? Kaip rodo paskutinių metų situacija, internetinė erdvė vis dažniau tampa politinių diskusijų objektu ir valstybinės kontrolės didinimo įrankiu. Tad kyla klausimas: koks bus kitas žingsnis? Lietuvos Respublikos Konstitucijos pakeitimas, paneigiant prigimtines žmogaus teises į asmeninį gyvenimą ir dar didesnės kontrolės siekimas, stiprios bendruomenės kūrimas bei rėmimasis tik vienomis, šališkai nustatytomis vertybėmis?

Rašyk komentarą